Kino paveldas

Kino istorijos apžvalga

Kinematografinė kultūra Lietuvoje: pirmieji seansai, pirmieji žiūrovai ir pirmosios emocijos

XIX a. pab. Rusijos imperijos spaudos puslapiuose buvo dažnai kartojama tais laikais populiari tezė, kad praeinantis amžius – tai didžiųjų atradimų ir išradimų epocha. Tokioje žavėjimosi mokslu, technika ir naujų pasaulio pažinimo galimybių atmosferoje pasirodė kinas ir buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse.

Pirmuosius Edisono „judančius vaizdus” Vilnius pamatė jau 1896 m. liepos 28 d., o tuo tarpu 1902 m. rugsėjo 13 d. per Žemės ūkio parodą Bernardinų sode lenkų inžinieriaus Kazimierzo Prószyńskio biopleografas vilniečiams parodė Varšuvos miesto vaizdus ir gatvių scenas. Ta pačia proga Prószyńskis įamžino ir Vilniaus vaizdus, sukurdamas trumputį filmą „Prie Aušros Vartų Vilniuje“.

Po ketverių metų 1906 m. gruodžio 26 d. Vilniuje buvo atidarytas pastoviai veikiantis kino teatras „Illuzja“, po dviejų metų Kaune duris atvėrė „Mester-teatr“, o Šiaulių miesto centre buvo atidarytas kinas neįprastu pavadinimu „Elektro-Biografas Modern iš Paryžiaus“. Netrukus miestuose buvo įsteigta daugiau kino teatrų: Vilniuje „Eden“ (1908), Ryšardo Štremerio šeimos kino teatras (1909), „Bronisława“ (1910); Kaune – „Oaza“, „Triumf“ (1909), o Šiauliuose – „Modern“ (1910) ir „Fantazija“ (1912).

Įprastą miestų ir lėtą provincijos miestelių kasdienybę pagyvino kinematografas, kuris tapo prieinama, mėgstama ir populiaria pramoga. Didžiausi kino teatrai, turintys 300-700 vietų, su puikiais, įdomiai suprojektuotais interjerais, drabužinėmis, bufetais, su orkestrams skirtomis vietomis, su tropiniais augalais išpuoštais laukiamaisiais, patogiai įrengtomis žiūrovų salėmis, dažnai pastatyti judriausiose miesto gatvėse, turėjo tenkinti lietuvių, žydų, rusų, lenkų ar baltarusių laisvalaikio poreikius (Vilniuje per rusų šventes kino teatrai pilni, per lenkų - kinas dirba puikiai, per žydų šventes kino teatrai sausakimši, - rašė Vilniaus spauda). Lietuvai pirmuosius kino filmus parūpindavo Rusija, nes pati Lietuva buvo Rusijos imperijos kino rinkos dalis. Pastarojoje nuo 1908 metų vyravo prancūzai, o tiksliau tariant, tai buvo dviejų Paryžiaus firmų – „Pathé” ir „Goumont” – atstovybės, turėjusios kino pramonės monopolį projekcinių aparatų pardavimų ir filmų nuomos srityse. Kino teatrų, kurių savininkai dažniausiai buvo žydų ir rusų prekybininkai, programos nuolat keisdavosi, jas papildydavo įvairūs muzikiniai pasirodymai, kabaretai, teatro vaidinimai jidiš, rusų ir netgi baltarusių kalbomis.

Kinas, vis dar būdamas nebylia pramoga, idealiai prisitaikė prie įvairiatautės, daugiakonfesinės miestų struktūros, keisdamas kultūrinius žiūrovų, dažnai nemokėjusių nei skaityti, nei rašyti, įpročius. Tokia situacija kino fenomenui suteikė netikėtą pagreitį. Būtent tuo metu filmai tapo masinės kultūros sfera, formuojančia populiariosios kultūros vartotojų skonį ir poreikius.

Svarbus ankstyvojo kino kultūros elementas buvo X Mūzą pamilę kino teatrų savininkai, kuriems kinas tapo jų gyvenimo menine aistra. Charizmatiški broliai žydai Goldai iš Vilniaus  („Illuzja“, „Fantazija“), Hackelis Jasvonskis iš Kauno („Triumf”), Rišardas Štremeris („R. Sztremer”) ar lenkas Bronisławas Kuliaszyńskis iš Vilniaus („Bronisława“,„Eden“) – jie visi, būdami kino teatrų savininkais, rūpinosi ir distribucijos reikalais, reklama, o taip pat – ir filmų gamyba (pvz., Štremerio filmuoti vaizdai: „Kariuomenės apžiūra Vilniuje” (1909), „L. Epsteino laidotuvės Vilniuje”(1909); kino „Bronisława” vaidybiniai filmukai „Be pagražinimų – vargas mokina, vargas šokdina“ (1912), kino komedija „Plikas basas Donžuanas” (1913)). Jų apsukrumas, verslumas ir išlavintas kinematografinis skonis padėjo suformuoti ypatingą kino teatrų repertuarą. Tai jie vilniečiams ir kauniečiams pirmieji parodė Borneo salos vaizdus, Niujorko panoramą, žemės drebėjimą Sicilijoje, Venecijos kanalus, kokosų palmių plantacijas Singapūre, Švedijos kanalus ir krioklius – „išjudino” kino edukacinę ir informacinę funkciją. Tai jų kino teatruose buvo galima pamatyti garsiausią tų laikų komiką Maksą Linderį („Makso kelionė aplink pasaulį“), žymiausią tragikę aktorę Astą Nilsen („Meilės tragedija“, „Aistringa meilė“), jos konkurentę prancūzę Sarą Bernhardt („Karalienė Elžbieta“). Be to, kino teatrų savininkai turėjo perprasti ne tik vietinės publikos nuotaikas, jos socialinius ir kalbinius skirtumus, bet ir tvarkytis su cenzorių apribojimais, dideliais valstybės mokesčiais, su finansais, perkant naujus filmus, ir atsižvelgti į žiūrovų menką išprusimą.

Tad kinas Lietuvoje daugeliu požiūrių vystėsi nepalyginamai sunkesnėmis sąlygomis, nei Vakarų Europoje ar Amerikoje: Lietuva nebuvo savarankiška valstybė. Be to, kino plėtrą stabdė menkas ekonominis krašto potencialas.

Reikėtų pabrėžti, kad Lietuvoje kino produkciją lėmė ne tik ekonominiai ir politiniai veiksniai. Daug kas priklausė ir nuo žmonių, susijusių su kino aplinka. Jeigu, pvz., Anglijoje kiną kūrė žmonės, anksčiau užsiiminėję fotografija, Prancūzijoje – atėję iš literatūros srities, tai Lietuvos teritorijoje filmavimus organizavo iliuzionų savininkai, kiną traktavę kaip išlaidų reikalaujančią pramogą, ir turtingi Amerikos lietuviai, kuriems kinas tapo nostalgišku žvilgsniu į kadaise paliktą gimtąją žemę. Dėl to tiek prieš I pasaulinį karą, tiek jam pasibaigus čia nebuvo vykdomi jokie kino eksperimentai ir nebuvo jokių avangardinių sąjūdžių, o mažoje agrarinėje valstybėje egzistavusios kino užuomazgos negalėjo pretenduoti į meno statusą.

Po sunkaus laikotarpio pereinant prie garsinio kino 4 –ajame deš. kinas pagaliau buvo įtrauktas į valstybinės politikos orbitą. Nors Lietuvos prezidentas Antanas Smetona ir nemėgo kino (jis labiau vertino teatro meną), tačiau būtent prie jo išleistas įstatymas, numatęs nuolat demonstruoti lietuvišką kino kroniką prieš kiekvieną kino seansą. O tai skatino vietinės kino produkcijos gamybą. Tuo metu Lietuvoje atsirado kino entuziastų, kurie kino amato mokėsi užsienyje (Stepas Uzdonas baigė Paryžiaus kino operatorių mokyklą, Alfonsas Žibas tobulinosi Prahos ir Vienos kino studijose)

Kino gyvenimą taip pat pagyvino jam skirta spauda. Žurnalistai ir rašytojai lietuviškos spaudos Ekranas („Lietuvos žinios“), Kino menas („Naujoji Romuva“), Kinas („Lietuvos aidas“) skiltyse aktyviai komentavo kino pasaulio įvykius ir kinematografo permainas: technologines naujoves, „kino žvaigždžių“ likimus ir kino įtaką masinei kultūrai. Kaune pradedamas leisti Lietuvos kino kritikos pionieriaus Vytauto Alseikos specialiai kinui skirtas žurnalas „Kino naujienos” (1931–32 m., išleisti 29 numeriai). Jo publikuotuose tekstuose juntamas aiškiai išsakytas rūpestis dėl lietuviško kino ateities, noras paspartinti jo pilnavertį susiformavimą, susirūpinimas aukštesniu lietuviško kino meniniu lygiu.

Pradeda veikti kino bendrovės („Lietfilm”, „Akis”) ir pirmosios kino mokyklos („Filmos mokykla”, Lietuvos kino filmų artistų sąjunga (1927 m.). Jos veikė trumpai, bet intensyviai, ruošdamos aktorius būsimai lietuviško kino produkcijai.

To meto Lietuvos neaplenkė ir sinefilijos banga, pasireiškusi daugelio kultūros ir politikos žmonių domėjimusi populiariausiais užsienio aktoriais, jų nuotraukų ir pašto ženklų su garsenybių atvaizdais rinkimu, laiškų rašymu kino žvaigždėms ir emocingų eilių kūrimu jų garbei. Kino galiai ir magijai neatsispyrė poetai ir rašytojai: Kazys Binkis, Juozas Grušas, Augustinas Gricius, Vincas Mykolaitis-Putinas. Ilgėdamasis geresnio, tik ekrane atrandamo pasaulio 1937 m. taip rašė Vytautas Sirijos Gira eilėraštyje „Šešėliai nuo ekrano”:

Ten, drobėje, šešėlių karalystėj,

Gyvenimas šaunesnis, negu čia.

Norėčiau aš tenai kada užklysti

Ir pagyventi bent valandą, vogčia.

3 – 4 deš. sinefilijos paplitimas, įvairios kino teatrų savininkų iniciatyvos, filmų kritika ir filmų apžvalga spaudoje suteikė kinui galimybę klestėti kaip edukaciniam šaltiniui ir plėtotis kaip pramogai. Kinas tais laikais buvo ne tik langas į pasaulį, bet ir žmonių gyvenimo, emocijų ir papročių registratorius. Jis siūlė naujus žmonių tarpusavio santykių modelius, elgesio normas, keitė žvilgsnį į kasdienybės struktūrą. Tačiau II pasaulinis karas ir ypač sovietinė okupacija nutraukė savaiminę Lietuvos kinematografinės kultūros raidą.

– Parengė dr. Anna Mikonis-Railienė