Kino istorijos apžvalga

Dokumentiniai filmai

Arti žmogaus. Tikrovės atvaizdai Lietuvos dokumentiniame kine

Lietuviško kino istorijoje itin svarbią vietą užima dokumentinis filmas. Būtent dokumentiniame kine išryškėjo naujos formos ir naujos pasakojimų apie tikrovę poetinės – simbolinės konvencijos. Lietuvos dokumentinis kinas užgimė kaip ilgesio ir meilės Tėvynei išraiška. Sovietinėje epochoje  poetiniais vaizdais jis priartino žiūrovams pažįstamas vietas, politinio lūžio metais – greitai ir kūrybingai reagavo į naujai susiklosčiusią politinę tikrovę, atskleisdamas žiūrovams tiesą apie sovietinės propagandos slėptas žmonių dramas ir visuomenės traumas. Lietuvoje neprigijo dokumentinio kino pionieriaus ir teoretiko Johno Griersono pasiūlytas, anglosaksiškoje tradicijoje įsigalėjusi dokumentinio kino samprata, pagal kurią dokumentas – tai žanras, pasitarnaujantis informacijai ir visuomenės edukacijai. Lietuviško dokumentinio kino plėtotei artimesnis buvo meninis tikrovės interpretavimas, atskleidžiantis autorinę viziją ir pateikiantis poetinę pasaulio sintezę, rafinuota vizualinė forma ir kantrus stebėjimas, vengiantis publicistikos, socialino realizmo ir žurnalistinio mąstymo. Jau daugelį metų neblėsta domėjimasis lietuviškomis dokumentinėmis istorijomis nei tarp Lietuvos žiūrovų, nei tarp Europos kino festivalių lankytojų, kas liudija apie dokumentinio kino kaip populiarios ir patrauklios kino formos stiprėjimą. 

Pirmieji „judantys paveikslai“ ir kino kronikos vaizdai

Lietuvos dokumentinis kinas gimė iš Tėvynės ilgesio ir noro įamžinti lietuviško kaimo realijas. Viskas prasidėjo nuo lietuvių emigrantų, norėjusių vaizdų pagalba „priartinti“ gimtąsias vietas, paliktas užsieniuose beieškant geresnio gyvenimo. Pirmieji „judantys paveikslai“ buvo parodyti Amerikos lietuvio Antano Račiūno dėka. 1909 m. jis atvyko į savo tėviškę, norėdamas nufilmuoti gimtąsias vietas. Račiūno pėdomis nusekė Kazys Lukšys, Rapolas Kručas, Jonas Kazimieras Milius ir kiti. 1919 – 1929 m. jie, atvykę iš Amerikos, lankėsi Lietuvoje, kur su kino kamera įamžino savo krašto vaizdus. Operatoriai pirmą kartą užfiksavo to meto visuomeninį lietuvių gyvenimą, jų buities ir laisvalaikio akimirkas, kasdienius užsiėmimus. Tie „trumpi pavaizdavimai“ žiūrovams kėlė dideles emocijas, nes jiems rūpėjo galimybė kameros pagalba pažvelgti ir prisiminti tuos gimtojo pasaulio fragmentus, kurie, rodės, buvo ranka pasiekiami.

Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetis – tai lietuviškos kino kronikos vystymasis. Vis daugiau pasirodė filmų, kuriuose buvo vaizduojamos įvairios Lietuvos vietovės ar valstybės politiniai lyderiai. 1927 m.  kino teatre „Triumf” pirmą kartą buvo rodomos dvi bendrovės „Lietfilm” dokumentinės kino juostos: „Prezidentas Suvalkijoje”  ir „Nemunu į Klaipėdos parodą”.

Nuo 1935 m. valstybė bandė centralizuoti kino kronikos gamybą, atiduodama ją koncesininkui Jurgiui Linartui. Tuomet Linartas įsteigė bendrovę „Mūsų Lietuva“, kuri tapo pagrindine lietuviškos kino kronikos kūrėja. Beveik kiekvienas Lietuvos kino kronikos numeris propagandiniu – reklaminiu stiliumi pasakojo apie aktualijas, kituose filmuose buvo rodoma krašto vaizdai, sportinių varžybų vaizdai,  įvairios šventės ir minėjimai. Karštus įvykius taip pat filmavo  lietuviško kino pradininkai Stepas Uzdonas, Feognijus Dunajevas, Stasys Vainalavičius, Alfonsas Žibas. Įsimintinu įvykiu, kurį užfiksavo Žibo ir Vainalavičiaus kameros,  tapo lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno laidotuvės (1933). Iki 1940 m. buvo sukurta ir apie 70 kino apybraižų, tarp jų Uzdono ir Vainalavičiaus „Telšių–Kretingos geležinkelio statyba” (1932), „Žvejų šventė Juodkrantėje” (1933) bei Žibo ir Vainalavičiaus pirmasis garsinis filmas „Kaunas melodijų nuotaikoje” (1936).

Jurgio Linarto kino kronikos žurnalas „Mūsų Lietuva” buvo uždraustas sovietams okupavus Lietuvą. Jos vietoje trumpai veikė bendrovė „Lietuvos filma”, tačiau ją 1940 m. nacionalizavus, jos vietoje  buvo oficialiai įkurta atskira kino kronikos studija. Per visą sovietinės okupacijos laikotarpį ji buvo vienintelė dokumentinių filmų gamybos vieta. 

Sovietinės Lietuvos periodas – kasdienybės poezija ir publicistika

Sovietinės okupacijos periodo dokumentinis filmas įgavo naują statusą. Kinas tapo sovietinės valdžios ideologiniu politikos įrankiu. Propagandinė filmų funkcija vertė jų autorius rodyti tai, ką žiūrovas privalo matyti, o ne tai, kas yra. Pradiniame etape vyravo propagandinė kino produkcija, ideologiškai vaizduojanti pokarinę Lietuvos tikrovę (“Naujojo gyvenimo kūrėjai“(1949), rež.Viktoras Starošas , „Dekada Maskvoje”(1954), rež.  Liudgardas Maciulevičius, „Naujieji žmonės” (1951), rež. Nota Liubošicas; nuo 1945 m. leidžiamas kino kronikos žurnalas „Tarybų Lietuva”)). Tačiau palaipsniui propagandinės kronikos užleidžia vietą publicistiniam žvilgsniui, kuris atsispindėjo Viktoro Starošo kūryboje. Jo sukurtos kino apybraižos rodė įvairių socialinių sluoksnių gyvenimą (komjaunuolius, kolūkiečius, darbininkus): „Jie kauniečiai”(1958),  „Mano draugai” (1959) „Svajos ir likimai” (1961), „Nenusimink, Virginijau” (1962),  kuriose netrūko ir žmogiškų emocijų pagavos. 

Alegorijų, poetinių metaforų kalba sustiprėja, kuomet į Lietuvos dokumentalistiką ateina nauja režisierių ir operatorių karta: Algirdas Dausa, Aleksandras Digimas, Almantas Grikevičius, Robertas Verba, Henrikas Šablevičius. Apie tikrovę savo filmuose „Senis ir žemė“ (1965), „Šimtamečių godos” (1969), „Čiutyta rūta“ (1968), „Šventėn“ (1970) prabilo Verba; Šiuose filmuose režisierius, piešdamas paprasto žmogaus mentalinį portretą, atskleidė lietuvių agrarinės kultūros tikrumą ir vertę. Epochiniame, poetikos ir metodo požiūriu klasika tapusiame  dokumentiniame filme „Senis ir žemė“ Verba kantraus stebėjimo, sinchroninių dialogu dėka, atsisakęs užkadrinio politinio komentaro, sugebėjo pagauti paprasto žmogaus mąstyseną. Senolio svarstymai apie žemę, lauko darbus, gyvenimą ir mirtį stebina atvirumu ir giliamintiškumu,  retrospektyvinio montažo dėka parodoma tai, kas senoliui šioje žemėje yra būties esmė ir ką jis su derama rimtimi ir pagarba atsimena.

Reflektyvus žmogaus vaizdavimas Verbos 7 deš. filmuose Šablevičiaus kino kūryboje įgauna grotesko formas ir humoristinį atspalvį. Per paprastų žmonių, kartais keistuolių, individualius portretus režisierius atskleidžia intensyvias jų kasdienės egzistencijos, nutolusios nuo epochos politinių realijų, spalvas, sukurdamas kolektyvinį lietuvių portretą („Liuob šokt, liuob dainuot“, (1974), „Kelionė ūkų lankomis“ (1973),“Žiniuone“ (1975), „Apolinaras“ (1973), „Nuplaukiančio laivo metas“ (1977), „Dainoriai“(1985), „Žmogus, einantis namo (1986)).

Verbos ir Šablevičiaus filmai išryškino naujus lietuviško dokumento raidos kelius, tapdami poetinio humanizmo ir minties pavyzdžiu būsimai kūrėjų kartai. Režisieriai, atmesdami užkadrinio komentaro imperatyvą, atidavė balsą natūraliai kasdienybės poezijai. Jų filmuose poezija asocijuojasi ne su bandymu išvengti realybės, bet priešingai  – su jos pagilinta vizija, paremta skvarbiu ir kantriu stebėjimo procesu. Žmonių autentiškas kalbėjimas, žodžio jėga, susieta su herojų veiduose atsispindinčių emocijų ir gestų spektru, buvo priešpastatyti melo ir propagandos mašinai.

Jeigu ankstesnė dokumentika pasižymėjo lakoniškumu, žmogaus būdo stebėjimu, tai Grikevičiaus lyrinė poetinė impresija apie Vilnių „Laikas eina per miestą“ (1965), apdovanota diplomu už režisūrą Leningrade) buvo išskirtinis kūrinys, netgi pasakytumėm – eksperimentinis: kupinas montažo idėjų ir turinį pripildančių metaforų. Filmas (kurį galima priskirti miesto simfonijos žanrui) sukurtas pagal greitai tarpusavyje jungiamų kadrų principą, panaudojus gausias kino kalbos išraiškos priemones (sulėtinti kadrai, stop-kadras, kadro užtemdymas), be užkadrinio komentaro, su įmontuotomis susimąsčiusių veidų fotografijomis (jas padarė anuomet debiutavęs fotografas Algimantas Kunčius), priminė poetinę metaforą, skelbusią simbolišką tiesą apie Vilniaus istoriją, kalbėjusią apie suniokotą  miesto praeitį, liūdnus miestiečių veidus ir kerinčią miesto erdvę, išraižytą siaurų gatvelių. Iš smulkių  kadrų Grikevičius sukuria vientisą dinamišką Vilniaus praeities vaizdą- tarsi  Renesanso dailininkas, atkuriantis vienoje drobėje ištisą pasaulį.

Esminiu 8–9 deš. dokumentinių filmų stiliaus elementu tapo betarpiško pasisakymo prieš kamerą momentas, interviu, pokalbio ir diskusijos sureikšminimas. Plačiai pradėta naudoti sinchroninė kamera atvėrė naujas tikrovės vaizdavimo galimybes, akcentuojant pokalbio kaip pagrindinės filmo naratyvo ašies principą. Tiesioginiai žmonių pasisakymai prieš kamerą atvėrė socialines problemas, kurios buvo ignoruojamos ir nutylimos stagnacijos metais: vaikai našlaičiai,  nepilnamečių nusikalstamumas, vagystės, įkalinimo įstaigų problemos (Starošo „Juoda – greta“ (1977),  „Aš myliu direktorę“ (1978),  „Juodojo lagamino paslaptis“; (1985); Šilinio „Savojo „aš“ beieškant“ (1977),„Randas“(1985); Antano Maciulevičiaus „Mylimoji iš raudono namo“(198)). Filme „Gyventi“ (1988) Tarvydas meistriškai papasakojo jautrią istoriją apie mergaitę, laukiančią širdies persodinimo operaciją – pirmosios Lietuvoje (1988).

Satyrinis įvairių kasdienybės nuotrupų vaizdavimas, pateiktas lyrine – publicistine forma, būdingas Edmundo Zubavičiaus filmams (,„Mums nebaisūs jokie priešai“ (1978), „Jautrumo kaip duonos,  (1979), „Dovanėlės“ (1980), „Vakaro barikadose“ (1984),  „Lemtingas posūkis“(1987).

1987 m. Šveicarijoje, Tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje Nione, įvyko Baltijos šalių dokumentų retrospektyva. Pirmą kartą tarptautinei publikai buvo pristatyti ir Lietuvos kino meistrų Starošo, Verbos, Šilinio, Zubavičiaus filmai. Šis įvykis liudijo apie tarptautinį lietuviškos dokumentikos pripažinimą ir naują jos raidos etapą.

Laisvos Lietuvos dokumentinis veidas

Lietuvos dokumentinis kinas lūžio metais visų pirma dokumentavo tai, kas vyko gatvėse, aikštėse, politiniame ir socialiniame gyvenime. Pirmieji užfiksuoti besikeičiančios tikrovės vaizdai priklauso nenuilstamam to laikmečio įvykių dalyviui, Lietuvos kino studijos operatoriui Vytautui Damaševičiui. Jis savo iniciatyva nufilmavo vaizdus iš Lietuvos Laisvės Lygos pirmojo viešai organizuoto mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 dieną.  Verbos, Laimos Pangonytės, Vladimiro Kostiugovo, Domanto Vildžiūno, Algirdo Pročkio ir kitų operatorių dėka galime dalyvauti Sąjūdžio suvažiavimuose, Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose, sesijose ir posėdžiuose, matyti tūkstantinius mitingus Katedros aikštėje ir Vingio parke; jie užfiksavo Spaudos rūmų šturmą ir skaudžius sausio įvykius. Lietuvoje vykusius reikšmingus pokyčius 1988–1991 metais kruopščiai dokumentavo taip pat operatorius Romualdas Damulis ir režisierius Zubavičius  Lietuvos Laisvei skirtoje  trilogijoje: „Dar sykį Lie-tu-va!“(1990), „Lietuva: Žodžiai į sąžinę“ (1991), „Lietuva vėl laisva“ (1992).

Po ilgų totalitarizmo metų atsirado filmai, kurie bandė atskleisti totalitarinės sistemos naikinančią prigimtį, palietusią ne vieną žmogų. Saulius Beržinis papasakojo dramatišką lietuvio Artūro Sakalausko, paimto į sovietinę kariuomenę, istoriją („Vėliava iš plytų“ (1988), pagrindinis prizas Tarptautiniame Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje). Režisierius, pasinaudodamas tiriamosios dokumentikos metodais, drąsiai ėmėsi temos, apie kurią iki tol buvo nutylima: sovietinėje kariuomenėje įsigalėjusia „diedovščinos” sistema, paremta agresija, prievarta ir jėgos kultu. Sovietinės kariuomenės prievartos mechanizmas rodomas ir Algirdo Tarvydo filme „Rekrūtai” (1990).

Kitas filmas, per individo likimą atskleidžiantis totalitarizmo nusikaltimus tai – Šablevičiaus „Sustingęs tvermės metas” (1990), pasakojantis dramatišką Balio Gajausko, 36 metus praleidusio sovietiniuose lageriuose, istoriją. Senelio palaikų perkėlimo iš Sibiro į Lietuvą kelionę užfiksavo A. Maceina filme „Juoda dėžė“ (1999).

10–ajame deš. debiuotuoja kūrėjų karta, susijusi su nepriklausoma kino studija „Kinema”: Šarūnas Bartas, Artūras Jevdokimovas, Arūnas Matelis, Valdas Navasaitis, Audrius Stonys. Jų filmai (Stonio „Neregių žemė” (1992), Feliks apdovanojimas už geriausią Europos dokumentinį filmą), Navasaičio „Rudens sniegas” (1992), „Pavasaris” (1997) geriausias dokumentinis filmas Cinéma du Réel Paryžiuje ir tarptautiniame nepriklausomo kino festivalyje L'ALTERNATIVA, Barselonoje, pagrindinis prizas Tarptautiniame Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje),  Jevdokimovo „Kirtimų idilės” (1991); Matelio „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį” (pagrindinis prizas Tarptautiniame Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje, 1992), o taip pat  Barto („Praėjusios dienos atminimui”, 1990) prezentavo savitą, autorinę tikrovės viziją. Ši dokumentika, pasižyminti rafinuota vizualine forma, parodo komplikuotą žmonių patirtį radikalių politinių ir ekonominių permainų kontekste, jų išgyvenimus ir vienišumą, vaizduoja skurdo pasaulį, apimtą dvasinės erozijos. Tai nėra klasikinio tipo dokumentas, tai greičiau – dokumentinės impresijos pavyzdys, kurios epicentre yra nuotaikos branduolys, tarsi sudarytas iš mozaikos fragmentu, nebūtinai sueinančių į loginę įvykių seką.

Lietuviško dokumentinio kino formavimuisi Atgimimo laikotarpiu didelę įtaką savo pedagogine veikla padarė dokumentinio kino klasikas Henrikas Šablevičius. Jau atgavus Lietuvai nepriklausomybę 1993 m. jo iniciatyva Muzikos ir teatro akademijoje buvo įkurta Kino ir televizijos katedra – būsimų lietuviško dokumentinio kino kūrėjų kalvė, besirūpinanti aukštu meniniu lygiu. Filmai, reprezentuojantys kūrybinę Šablevičiaus mokyklą, yra sukurti jo katedros auklėtinių. Audrius Stonys, Arūnas Matelis, Janina Lapinskaitė, Giedrė Beinoriūtė, Ramunė Rakauskaitė, Ramūnas Greičius ir kiti – tai Šablevičiaus mokiniai.

Meistrišku vaizdavimu, pasižyminčiu poetinio humanizmo estetika, Lietuvos dokumentikoje išsiskiria Stonio kūryba. Joje autorius, rūpestingai dokumentuodamas paprastų žmonių buitinius įvykius, pirmenybę teikia lyrizmui ir naratyvui, kuris remiasi įdėmiu herojų poelgių ir jų likimų stebėjimu, pabrėždamas jų dvasinį pasaulį. Stonio filmams būdinga lėta veiksmo tėkmė, vaizdo ir garso dermė, o taip pat negausūs dialogai. Tai – atsiskyrėlių ir vienišių pasaulio vaizdai, kupini pilkų tonų, ramybės ir monotonijos („Neregių žemė“ (1992), „Griuvėsių apaštalas“ (1993), „Uostas“ (1998), „Fedia. Trys minutės po Didžiojo sprogimo“ (1999), „Viena” (2001). Čia kamera atsiduria arti žmogaus ir, žiūrėdama į jį kantriai, įdėmiai bei supratingai, tampa ne tik meninio vaizdavimo priemone, bet ir antropologinio pažinimo instrumentu.

Kalbant apie vyresnės kartos kūrėjus, reikia išskirti šeimyninių duetų tematinį nuoseklumą. Tai – Julija ir Rimantas Gruodžiai ir Diana ir Kornelijus Matuzevičiai. Jų filmai (Gruodžių Ona ir Mykolas (1990), „Šeimyna” (2001), „Upė” (2009); Matuzevičių „Per amžių amžius" (1991), „Už slenksčio” (1995), „Sugrįžimai” (1996), „Laukimas” (1997) ) atsisuka į Lietuvos provincijos kasdienybę, pasakoja ramiai ir mąsliai, pabrėždami žmogaus ir gamtos tarpusavio sąveikos harmoniją.

Įžengus į XXI amžių dokumentinis pasakojimas temų atžvilgiu tampa įvairesnis. Jaunieji režisieriai ieško patrauklesnių, labiau jaudinančių temų, išplėsdami tiek probleminę, tiek geografinę dokumento erdvę. Tačiau nepaisant naujojo lietuviško dokumentinio kino įvairovės pagrindiniu jo vaizdavimo objektu išlieka gyvą atmintį išlaikęs žmogus, tapęs lietuviško kino esmę įkūnijančia metafora.

– Parengė dr. Anna Mikonis-Railienė