Kūrybinė komanda
Scenarijaus autoriai Icchokas Meras, Raimondas Vabalas
Operatoriai Algirdas Araminas, Jonas Abaronas
Muzika Algimantas Apanavičius
Garso operatorius Petras Lipeika
Dailininkė Juzefa Čeičytė
Kostiumų dailininkas Valentinas Antanavičius
Vaidina
Vytautas Tomkus, Gediminas Karka, Elvyra Žebertavičiūtė, Kazimiera Kymantaitė, Danutė Juronytė, Juozas Budraitis, Audris Chadaravičius, Aldona Jodkaitė, Julija Kavaliauskaitė, Algimantas Masiulis, Steponas Kosmauskas, Lilija Mulevičiūtė, Povilas Gaidys, Algirdas Šemeškevičius, Juozas Jaruševičius.
Aprašymas
Raimondo Vabalo „Birželis, vasaros pradžia“ – vienas reikšmingiausių ir originaliausių 7-ojo deš. filmų įtaigiai atspindintis dešimtmečio pabaigos nuotaikas su „atlydžio” epocha susijusių vilčių žlugimą.
Įsibėgėjančios vasaros kaitroje šalia Nemuno mirguliuoja Lietuvos provincijos miestelis. Jo gyventojai lyg įstrigę miestelio kasdienybėje susiduria su nekintančia tikrove, nerimastingu sąstingiu, nepamatuotais siekiais. Kaip pilnai atskleisti save šiame nerealiame pasaulyje, ką pasirinkti, kai riboja iliuzijomis grįstas auklėjimas ir slaptas žinojimas, kad „niekas nepasikeis“?
R. Vabalas ir scenaristas Icchokas Meras formaliai kalba apie miestelio lentpjūvės ir gamybos plėtros problemas, o iš tiesų nevengdami lengvos, retsykiais ir karčios ironijos, papasakoja apie tuometinę visuomenę, permainų baimę, klampią dabartį, abejingumą ateičiai, žmogišką ir profesinį nuovargį ar net cinizmą.
„Birželis, vasaros pradžia“ išsiskiria tam laikui nebūdinga modernia, laisva pasakojimo struktūra, realistine vaidyba, atviromis siužetinėmis linijomis, fragmentiška dramaturgija, kurioje kiekvienas elementas, kiekvienas sąmoningai neišbaigtas personažas yra vientiso ir nuoseklaus paveikslo dalis.
Filmas Maskvos redaktorių ir kritikų buvo peikiamas už nuosmukio nuotaikų vaizdavimą, į sąjunginį ekraną taip ir nepateko. Lietuvoje filmas žiūrovų buvo suprastas ir pamėgtas dėl gerai visiems pažįstamos tikrovės originalaus vaizdavimo.
Daugiau apei filmą
Raimondo Vabalo „Birželis, vasaros pradžia“ (1970) – vienas reikšmingiausių ir originaliausių 7-ojo deš. filmų. 7-ame dešimtmetyje Lietuvos kinas tuometinėje sovietinėje erdvėje buvo išskirtinis ir atpažįstamas pirmiausia dėl filmų, kurie nevienareikšmiškai, nesilaikant griežtų ideologinių kanonų meniškai įtaigiai interpretavo netolimą pokario istoriją, kūrė lietuviškąją kino tapatybę. Tačiau tame dešimtmetyje išimtys yra menine prasme sėkmingi filmai, tyrinėjantys dabartį, esamąjį išgyvenamą laiką. Tokia išimtis – atviros formos ir atvirų klausimų R. Vabalo filmas „Birželis, vasaros pradžia“, kuris bene įtaigiausiai atspindi dešimtmečio pabaigos nuotaikas, su „atlydžio” epocha susijusių vilčių žlugimą. R. Vabalo filmas tarsi koks subtilus aparatas jautriai matuoja vis tirštėjančius visuomenėje stagnacijos požymius, atspindi moralinės, etinės degradacijos ženklus. Filme juos dar labiau pabrėžia nesitaikstantis su dvasinio ir socialinio gyvenimo inercija pagrindinis „Birželio, vasaros pradžios“ personažas, aktoriaus Vytauto Tomkaus įtaigiai sukurtas lentpjūvės viršininkas Stasys Jurgaitis.
Filmo veiksmas vyksta kažkur Lietuvos provincijoje, nedideliame miestelyje – šis vietos pasirinkimas puikiai atspindi R. Vabalo siekį filme įvaizdinti tipišką to meto Lietuvą, jos apibendrintą socialinį foną bei psichologinę žmonių būseną. Filme vaizduojama įsibėgėjanti vasara – karšta, tvanku, maža šešėlių, nedaug atgaivos akimirkų, ir tai taip pat antrina „Birželio...“ personažų dažniausiai slogioms būsenoms.
Iš pirmo žvilgsnio gyvenimas miestelyje tiesiog verda – dirba lentpjūvė, aptarinėjama pristabdyta jos plėtra, sukasi lentpjūvės kadrų skyrius, nes vis prireikia surasti darbo knygelę ar kokį antspaudą uždėti. Į miestelį atvyko dramos teatras, kurio aktorė susilaužė koją ir reikia rasti kuo pakeisti spektaklio pagal Jeano Anouilho pjesę „Vyturys“ pagrindinės herojės Žanos d‘Ark vaidmens atlikėją. Abiturienė Sigutė (akt. Julija Kavaliauskaitė) intensyviai repetuoja, ruošiasi stojamiesiems į konservatoriją ir, žinoma, išleistuvėms, kurios vainikuos filmo ištarmę. Miestelio kapinėse pastatė gražų paminklą, akmuo net iš Mosėdžio... Tuo pat metu visi filmo vyrai ir moterys išgyvena asmenines santykių be jokių perspektyvų dramas, jų jausmai tarsi įstrigę nežinioje, nė viena, nė vienas neturi pakankamai drąsos tęsti ar nutraukti bendravimą. Komplikuoti, sklidini abejonių net kunigo (akt. Algimantas Masiulis) santykiai su Dievu... Atrodo, filmo autoriams nėra svarbesnių ar mažiau svarbių personažų, nes jų tikslas yra parodyti, kaip gyvenimo beprasmiškumo kartėlis ir sustojusio laiko jausmas paliečia visus ir kiekvieną. Lentpjūvės darbuotojas, netikintis, kad įmonės plėtrą sustabdė laikinai, toks pat reikšmingas filmo ištarmei, kaip ateitimi provincijoje ateitimi su Jurgaičiu netikinti ir savimi nepasitikinti aktorė Laima (akt. Elvyra Žebertavičiūtė), kuriai teks suvaidinti Žaną d‘Ark. Teatras filme – svarbus kamertonas, suteikiantis veiksmui universalumo plotmę.
Pasinaudodami sovietmečiu populiariu gamybinio filmo žanru, R. Vabalas ir scenaristas Icchokas Meras formaliai kalba apie provincijos lentpjūvės ir gamybos plėtros problemas, o iš tiesų nevengdami lengvos, retsykiais ir karčios ironijos, papasakoja apie tuometinę visuomenę, permainų baimę, klampią dabartį, abejingumą ateičiai, žmogišką ir profesinį nuovargį ar net cinizmą. Raiškiausiu pastarojo simptomu tampa puikiai aktoriaus Audrio Chadaravičiaus suvaidintas chirurgas, kurio priklausomybė nuo alkoholio sutrukdo įvykdyti profesinę pareigą – operuoti lentpjūvėje susižeidusį darbininką. Kasdienybės akivarams bando priešintis Jurgaitis, siekia įrodyti viršininkui Naujokaičiui, kad gamyklos plėtra turi būti pamatuota, kad tikslas „ne žmogus gamyklai, o gamykla žmogui“, bet pusė miestelio dėl planuojamos gamyklos viršininkų planuose „jau nušluota“. Valdžios abejingumo ženklu žmogui, šalies paveldui, kultūrai lietuviškame kine tapo šio filmo scena, kurioje Naujokaitis ranka rodo, kur koks cechas stovės – delnas užslenka ant tolumoje regimos bažnyčios: vietoj jos suplanuoti sandėliai.
„Birželis, vasaros pradžia“ išsiskiria tam laikui nebūdinga modernia, laisva pasakojimo struktūra, realistine vaidyba, atviromis siužetinėmis linijomis, fragmentiška dramaturgija, kurioje kiekvienas elementas, kiekvienas sąmoningai neišbaigtas personažas yra vientiso ir nuoseklaus paveikslo dalis.
Lietuvos ekranuose filmas pasirodė 1970 m., Maskvos redaktorių ir kritikų buvo peikiamas už nuosmukio nuotaikų vaizdavimą, tačiau Lietuvoje suprastas ir pamėgtas. O filmą persmelkiantis nerimas dėl kasdienybės inercijos, Jurgaičio žurnalistui papasakotas ironiškas anekdotas apie blogiausia, kas gali įvykti („niekas nepasikeis“), ir šiandien aktualūs.
– Rasa Paukštytė
