Aprašymas
Poetinė dokumentinė apybraiža apie M. K. Čiurlionio gyvenimą, tapybą ir muziką.
Daugiau apie filmą
Dokumentinėje apybraižoje „M. K. Čiurlionis: Mintys, tapyba, muzika“ (rež. Algirdas Dausa, 1965) plėtojamos svarbios M.K. Čiurlionio kūrybos temos. Tai žmogaus gyvenimo kelionė, atvedanti į atokvėpį išsiilgtoje Tėvynėje ar/ir į amžiną nebūtį, sugrįžimas prie savasties, pradžios. „Yra tik amžina dienos kelionė“, – girdime jo mintis filme. Taip pat beribė nuostaba stebint pasaulį, žiūrėjimas į jį „plačiai atmerktomis akimis“, pakylant į aukščiausius bokštus, pasiekiant žvaigždes. „Žinojau, kad žemėje šalia mažyčių dalykų yra kažkas labai didinga ir stebuklinga“, – skamba toliau filme MKČ mintys, skaitomos Juozo Miltinio, garsiojo Panevėžio teatro įkūrėjo ir režisieriaus.
Žinoma, ir kerintis, atgaivinantis lietuviškos gamtos grožis yra labai svarbi tema. Anot prof. Vytauto Landsbergio, Čiurlionis niekur taip gerai nesijautė, kaip savo tėviškėje, Druskininkuose, ir nieko taip nesiilgėjo kaip miškų, kuriuose jis mėgdavo vienas vaikščioti.
Šis filmas sukurtas 90-osioms MKČ gimimo metinėms pagal V. Landsbergio scenarijų. Filmo struktūra sudėliota iš to, kas jau nurodyta pavadinime – menininko minčių, parinktų muzikos kūrinių, paveikslų. Jie veda per Čiurlionio dvasinę kelionę, jo kūrybinį palikimą. Filmas prasideda juodai baltais senamiesčio vaizdais. Kaitros nualintos tuščios, siauros gatvės, maži kiemai, kuriose jokios gyvybės. Tik akmeninis suolelis, prisėsti keliauninkui. Gyvybė atsiranda, kai staiga iš ten persikeliama į spalvotą Čiurlionio paveikslų pasaulį. Kamera atidžiai įsižiūri į kiekvieną pasirinktą paveikslą. Leidžiamasi į neaprėpiamą MKČ visatą – per jo paveikslus, skambančią muziką, įgrasintas jo mintis. Kažkur dingsta laikas, keliaujant genijaus sukurtomis erdvėmis. Filmo pabaigoje vėl grįžtama į nespalvotus kadrus, į tą kaitros nualintą miestą ir tą akmeninį suolelį, ant kurio gali prisėsti atėjus senatvei, nuėjus tau skirtą kelią.
– Neringa Kažukauskaitė
