Nightbird

Scenarijaus autorius Jurijus Jakovlevas
Operatorius Algimantas Mockus
Kompozitorius  Viačeslavas Ganelinas
Dailininkė Juzefa Čeičytė
Kostiumų dailininkė Viktorija Bimbaitė

Darius Bratkauskas, Gediminas Girdvainis, Doloresa Kazragytė, Daiva Daujotytė, Artūras Vegys, Zigmas Vyšniauskas, Artūras Pravilionis, Eglė Gabrėnaitė, Vytautas Paukštė, Irina Murzajeva, Kazys Tumkevičius, Jonas Pakulis ir kt.

Sodrios lapijos, miesto statinių fone skrenda mažytis raudonas planeriukas. O jo savininkas berniukas Domas mokykloje per pamokas nuolat miega. Maža to, jis ne tik nesijaučia kažkuo kaltas; jis netgi deda sau po galva vadinamąją „Spartako žolelę” neva padėsiančią realizuoti jo sapnų išsipildymą. Gali nelauktai užsnūsti, ir galvą ant mokyklinio suolo padėjęs, ir kur nors ant skvero suolelio, net pusrūsyje ant sukrautų čiužinių krūvos. Ir tai visai nereiškia, kad naktimis Domas neišsimiega. Klasės vadovė panikoje ir tėvus aiškintis kvietė, nors nieko esminio nei iš svajotojo tėvo, nei iš dalykiškos motinos taip ir nesužinojo. Gydytojui psichiatrui, pamišusiam dėl naujų jogos principų, Domas irgi pasirodė sveikas.

Arūno Žebriūno „Naktibalda“ ir jo žaidimai.

Rūta Oginskaitė

Režisierius Arūnas Žebriūnas mėgo juokais dalinti savo kino kūrybą į dviejų spalvų etapus: violetinį, t. y. niūrųjį, dramatiškąjį, skausmingąjį ir ružavą, kai jis pradėjo ekrane juokauti. Iš violetinio periodo – jo filmai „Paskutinė atostogų diena“ (1964), „Mažasis princas“ (1967), „Gražuolė“ (1969), ružavą pradėjo „Naktibalda“ (1973), pratęsė „Velnio nuotaka“ (1974), „Seklio Kalio nuotykiai“ (1976), „Riešutų duona“ (1977). Daugumoje šių filmų pasaulis atsiveria per vaiko sielą. Tačiau ar violetiniu laikotarpiu, ar ružavuoju Žebriūno filmų centre atsidūręs vaikas išgyvena rimčiausią dramą ir nemažomis pastangomis susitvarko su ja. Subręsta, ar tai būtų bičiulio išduota paauglė Vika iš „Paskutinės atostogų dienos“, ar beždžione berniūkščio išvadinta plastiškoji Inga iš „Gražuolės“, ar nuolat vyresnio Trenkaus persekiotas ir skriaustas pirmokėlis Domas iš „Naktibaldos“. Jie visi kažką stipraus ir negatyvaus įveikia.

„Naktibaldos“ Domas yra svajoklis, o raudonas lėktuvėlis, kuris filmo įžangoje jo leidžiamas taip gražiai sklendžia virš parko medžių, yra tarsi apčiuopiamas svajonės ženklas. Svajonės, kuriai reikia leisti laisvai skrieti, bet ir rūpintis, saugoti. Nes visada iš pasalų gali išlįsti koks Trenkus su pakalikais ir tyčia pašauti tai, kas žmogui brangu. Nedrąsus ir neryžtingas Domas nusileidžia jį užgauliojančiam, žeminančiam Trenkui. Bet sapnuose Domas su tuo pačiu Trenkumi gali ir pakovoti, net jei Trenkus įvažiuoja į kadrą su visu tanku. Tokios šio filmo jėgos. Ir dar yra paslaptingas Generolas, kurį Domui labai reikia susitikti – bent sapnuose, ir būtent dėl Generolo Domas stengiasi miegoti net per pamokas, nes gal susapnuos ir susitiks.

Darbas su vaikais kine buvo Žebriūno stichija. Ieškojo jų keistesnių, netikėtų, tokių, su kuriais galėtų „kovoti prieš banalybę“ (mėgstamas Žebriūno posakis). „Naktibaldoje“ vaikų itin daug: Domas (Darius Bratkauskas) turi ištikimą klasės draugą Petrą (Artūras Vegys), o viename suole sėdi su rūpestinga Zita (Daiva Daujotytė), dėl kurios ašarų net pasiryžta iškviesti į dvikovą jaunutę mokytoją (Eglės Gabrėnaitės pirmas didesnis vaidmuo kine). Dičkį Trenkų (Zigmas Vyšniauskas) nuolat lydi mažiukas padauža Šiša (Artūro Pravilonio personažas šiame filme yra įdomiausias iš mokinukų, ir nenuostabu, kad artististiškas vaikas pateko į dar tris lietuviškus filmus).              

Spalvingą aktorių kompaniją Žebriūnas pakvietė tėvų ir mokytojų vaidmenims. Greta debiutuojančios Gabrėnaitės mažyčiu šmaikščiu piešimo mokytojo vaidmeniu žybteli Vytautas Paukštė, tada jau garsus teatro ir kino aktorius. Svarbiausias ir simpatiškiausias iš suaugusiųjų – Gedimino Girdvainio vaidinamas Domo tėtis (Pinčiuko vaidmuo „Velnio nuotakoje“ bus po metų). Domo tėtis – muzikuoti mėgstantis inžinierius, kuris dienomis miega, naktimis dirba, tuo labai erzindamas irzlią ir valdingą Domo mamą, o šią vaidina Doloresa Kazragytė. Domas ir jo tėtis – tikros išimtys ir suokalbininkai rimtame ir taisyklingame šeimos bei mokyklos gyvenime. Zitos močiutės vaidmuo kažkodėl patikėtas artistei iš Rusijos Irinai Murzajevai, kuri dažnai vaidino „komiškas senes“ (toks amplua!) sovietiniuose filmuose ir satyriniuose kino žurnaluose. Turbūt Lietuvoje nepavyko rasti, kas suvaidintų buvusią baleriną, gyvenančią tarp istorinių relikvijų ir svaigstančią nuo prisiminimų apie gerbėjus.

Ką daryti su Domu, kuris užmiega netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje? Barti, bausti, gydyti? Konfliktai šia tema vyksta ankštame standartiniame naujo mikrorajono bute ir tipinėje mokykloje. Senoviniuose Zitos močiutės namuose galima rasti ne tik dvikovų pistoletus, bet ir gauti žinių, kurių nemoko mokykloje – močiutę „iš ano laiko“ Žebriūnas ir filmo dailininkė Juzefa Čeičytė įkurdino senamiesčio bute, kur yra laiptai, antikvariniai baldai, židinys ir aukštos medinės durys su grandinėle. Vaikų žaidimai, raudonojo lėktuvėlio skraidinimas filmuotas parke – „Naktibalda“ primena, kad svajonėms ir vaizduotei būtina beribė erdvė, aukštis iki dangaus, gamtos begalybė.

„Naktibaldoje“ ryškiai atskirtas realusis gyvenimas nuo Domo sapnų, ir tai filmo operatoriaus Algimanto Mockaus nuopelnas. Jis pasiūlė sapnus filmuoti specialia efektine juosta. Tada visa, kas turi chlorofilo, įgauna raudoną spalvą. Sulėtintai filmuotoms „Naktibaldos“ sapnų scenoms raudonis suteikė mįslingumo, tikro sapno jausmo. Tačiau operatorius nebuvo visiškai patenkintas ir pasiguodė kino žurnalistui Laimonui Tapinui: „Kai aš šią juostą bandžiau, buvo pavasaris, žalumoje chlorofilo labai daug, ir viename kadre buvo keliasdešimt atspalvių – nuo ryškiai raudonos iki geltonos. Vaizdas tikrai fantastinis! Deja, tanką gavome tik rudenį, gamtoje chlorofilo jau buvo sumažėję, ir efektas išėjo nebe tas.“[1]  

Kompozitorius Viačeslavas Ganelinas sprendė, kokia muzika turėtų skambėti realybės ir sapnų scenose. Giedras ir žvalus motyvas, lydintis žaidžiančius vaikus, sapnuose prityla, tarsi ruošiasi ryžtingam šuoliui, kada Domas pasiryš kovoti su bjaurybe Trenkum. Bet ne, nieko grėsmingo nesuskamba, tik lėtas iškilmingumas, įvykio nuojauta, kurią nutraukia mama ar mokytoja, kai žadina vėl sapnuoti įnikusį Domą.                                                                                                                                                   

Filmas „Naktibalda“ sukurtas pagal tuo metu žinomo rusų rašytojo ir scenaristo Jurijaus Jakovlevo apsakymą „Sapnų generolas“. Jakovlevas pats parašė ir scenarijų, jo autoritetas galėjo būti kaip tam tikras šarvas filmui, o šarvų kine anuomet reikėjo, nes visus sovietinėse respublikose kurtus filmus į ekranus priimdavo arba nepriimdavo Maskvos kino generolai. Būta ir kitų priežasčių dairytis siužetų filmams ne vien savoje literatūroje. Žebriūnas buvo nusivylęs lietuvių rašytojų gebėjimais kurti kinui (kol nesutiko Sauliaus Šaltenio), postūmių savo filmams jis rasdavo net ir rusiškoje periodikoje. „Paskutinės atostogų dienos“ ir „Gražuolės“ literatūriniai šaltiniai kaip tik iš ten, žinoma, stipriai perdirbti, nepanašūs į originalus. Tarkime, to paties Jurijaus Jakovlevo novelės „Žaidimas gražuole“ herojus vaikus Žebriūnas perkėlė iš prieškario Rusijos miestelio į savo laiko Lietuvos miestą, apgyvendino romantiškame senamiesčio kieme, panaudojo scenarijui motyvus iš kitų Jakovlevo novelių, o svarbiausia – pagrindiniam vaidmeniui pakvietė nuostabiai išraiškingo veido, plastišką devynmetę Ingą Mickytę. Filmas „Gražuolė“ gyvas ir jaudinantis iki šiol, nors savo laiku buvo mažai rodytas, nes, Maskvos valdininkų sprendimu, jame „trūksta deguonies“.

Jakovlevas buvo nepretenzingas scenaristas, į savo kūrinių kino traktuotę jis nesikišo. Tačiau „Naktibaldoje“ matyti Žebriūno pastangos ne tik juokauti ir žaisti, bet kartu ir išvengti populiaraus sovietų rašytojo mąstymo klišių, o šios tyko ir grasina reikštis kaip kad įžūlus Trenkus nuolat tyko parodyti savo viršenybę ir jėgą mažesniam Domui. Dabar, po pusšimčio metų, visai kitokio gyvenimo aplinkybėmis žiūrint „Naktibaldą“ tos klišės ima badyti akis. Domo mama sumanyta kaip tipiška vadovaujanti pikčiurna, ir aktorei nėra kur ištrūkti iš to monotoniško irzlumo. Nepaprastai švelniai Gabrėnaitė vaidina pirmokėlių mokytoją, tačiau šios reikalavimai pradinukams ir iškart rašomi prasčiausi pažymiai niekaip nedera nei su vaidybos švelnumu, nei su pedagogika. Finalinis vaikų išrikiavimas mokyklos kieme priešais Generolą, raudonų kaklaraiščių švysčiojimas kadro gilumoje, pati sovietų armijos Generolo uniforma šiandien verčia susigūžti, nors „Naktibaldos“ Generolas (Kazys Tumkevičius) – visiškas gerietis. 

Ir vis dėlto Žebriūno „Naktibalda“ ne apie generolus, o apie tą laisvai ir aukštai skriejantį lėktuvėlį, neįtikėtinas vaikų fantazijas ir apie tai, kad net didelį begėdį Trenkų gali įveikti mažas svajoklis Domas.