When the Oaks Were Falling

Scenarijaus autorius Virgilijus Čepaitis, Gytis Lukšas
Operatorius Algimantas Mockus
Kompozitorius  Giedrius Kuprevičius
Dailininkė Filomena Linčiūtė – Vaitiekūnienė

Nijolė Lepeškaitė, Vladas Bagdonas, Jonas Pakulis, Juozas Jaruševičius, Eugenija Šulgaitė, Kazimieras Vitkus, Alfonsas Dobkevičius, Juozas Kisielius, Violeta Podolskaitė, Kostas Smoriginas,  Aras Lukšas, Antanas Pikelis, Karolis Dapkus, Milė Šablauskaitė ir kt.

Filme pasakojama apie pasiturinčią šeimą, gyvenančią tarpukario Lietuvos kaime. Su trimis sūnumis Laurynu, Stanislovu ir Antanėliu atsisveikina mirštanti motina. Ji palaimina jaunėlį Antaną ir darbščią samdinę Kazytę, kad ji tapusi jo žmona, deramai juo rūpintusi. Jaunos moters atėjimas į šeimą sukelia sumaištį ne tik tarp brolių. Kazytė sujaukia ne vieno vyro gyvenimą, tačiau savo laimės taip ir neatranda.

„Virto ąžuolai“– pirmas režisieriaus Gyčio Lukšo ilgametražis vaidybinis filmas, sukurtas kino ekranui. Tačiau jame jau išryškėjo keletas svarbiausių režisieriaus kūrybos bruožų, būdingų visoms jo vėliau sukurtoms juostoms.

Vienas iš jų – puoselėjamas ryšys tarp nacionalinės literatūros ir kino. Dauguma G. Lukšo filmų yra lietuvių autorių knygų ekranizacijos, kuriose režisierius išsaugo knygos dvasią, suteikia tekstui įtaigią vizualinę išraišką, sukuria įsimenančius personažų charakterius.

Iš ankstesnės  G. Lukšo juostos „Žvangutis“ (pagal Kazio Sajos kūrybą), sukurtos Centrinės televizijos užsakymu, atrodė, kad autorių labiau traukia poetiškas, folkloro išmonių prisodrintas kinas. Pasirinkti debiutui didžiajame ekrane realistinę Juozo Baltušio prozą buvo tikrai nemažas iššūkis  jaunam režisieriui. Filmas „Virto ąžuolai“ sukurtas pagal vieną iš knygos „Parduotos vasaros“ novelių.

Dramatiška vienos šeimos istorija rutuliojasi lietuviškame tarpukario kaime.  Pasiturinčioje ūkininkų šeimoje miršta motina (aktorė Eugenija Šulgaitė). Trims savo sūnums – vyriausiam Stanislovui (akt. Juozas Jaruševičius), viduriniam Laurynui (akt. Jonas Pakulis) ir jauniausiam Antanui (akt. Vladas Bagdonas) -- ji prisako gyventi gražiuoju, santaikoje, ir kuriam nors vesti darbščią ir sumanią samdinę Kazytę (aktorė Nijolė Lepeškaitė), be kurios „jie prapulsią“. Gražuolę Kazytę nori vesti visi trys broliai, ypač Laurynas, tačiau motina palaimina jauniausią Antaną, pramintą Skystimu. Toks motinos sprendimas akimirksniu įskelia nesantaiką ir pykčius tarp brolių. O ir Kazytė turi savų ketinimų, kaip pasukti įvykius jai reikiama linkme. Jos širdis trokšta samdinio Klemenso (akt. Juozas Kisielius), ir dėl meilės jam ji pasiryžusi padaryti bet ką. Taip pamažu užsiveda ir pradeda riedėti baisi pragaro mašina, sutraiškysianti visų gyvenimus.

Visa filmo medžiaga lyg suspausta spyruoklė. Vystantis siužetui, ji pamažu atsileidžia ir skubina veiksmą į priekį. Įtampa nesustodama auga. „Virto ąžuolai“ kritikų buvo vadinamas net pirmuoju lietuvišku trileriu. Užspausti herojų jausmai, neišsipildę lūkesčiai ir siekiai pripildo filmo erdvę gilaus dramatizmo. Nors ši juosta yra kamerinė jausmų drama, bet tie jausmai labai stiprūs, tikri, nesumeluoti, pasiekiantys aukščiausią tašką. Jie priverčia padaryti lemtingus sprendimus, sužlugdžiusius visą šeimą.

Suvaidinti tokius sudėtingus personažus reikėjo labai tikslaus aktorių pasirinkimo. Šis filmas aktoriams V. Bagdonui, K. Smoriginui, V. Podolskaitei tapo sėkmingu debiutu kine, atskleidusiu jų kūrybinį potencialą. Tai buvo ir  vienas ankstyvųjų vaidmenų Juozo Kisieliaus, deja, trumpai težibėjusios mūsų kine ir teatre. Įsimenančius ir svarbius vaidmenis šiame filme sukūrė ir J. Jaruševičius, ir J. Pakulis.

Kazytė šiame filme – lyg kokia lietuviško kaimo Ledi Makbet. Aktorė N. Lepeškaitė sukūrė tragišką ir sudėtingą personažą. Kazytė kovoja už savo laimę ir meilę, už savo vietą po saule. Gudriai ir plėšriai. Jos žvilgsnyje šmėsteli piktdžiuga, o veidą iškreipia klastinga šypsena kaskart, kai reikia „nukirsti“ dar vieną „ąžuolą“ – nušluoti nuo kelio kurį nors brolių. Žmogui reikia tikros meilės ir Kazytė dėl to daro viską. Ji kuria sau iliuzijas, o joms žlugus – finaliniame kadre matome stambiu planu jos gilaus kartėlio paženklintą veidą.

Svarbūs filme ir atrodytų nereikšmingi personažai – bėdžius Untulis (akt. Alfonsas Dobkevičius), ir stebintis vaiko akimis visus įvykius piemenukas, suvaidintas Aro Lukšo, ir Velykų užstalės scenoje senukas, kalbantis apie Dievo bausmę. Tos scenos sušvelnina labai dramatišką filmo intonaciją, įneša liaudiškos išminties, nuoširdumo ar net humoro.

Filmo dramaturgiją atliepia Giedriaus Kuprevičiaus muzika. Ypatingas dėmesys garsui, muzikai, yra būdingas visiems režisieriaus filmams. Šioje juostoje sodrus simfoninio orkestro, diriguojamo Sauliaus Sondeckio, skambėjimas, tęsia „didelės“ muzikos filmams tradiciją, anot paties filmo kompozitoriaus.

Filmuodamas „Virto ąžuolai“, kino operatorius Algimantas Mockus parodė neįtikėtiną užsispyrimą ir kūrybinį bei techninį išradingumą. Jis siekė įrodyti, jog su rusiška „Svema“ juosta galima išgauti „Kodako“ kokybę. A. Mockaus kamera sukuria tapybiškus filmo herojų, apimtų kone šekspyriškų aistrų, portretus. Jo nufilmuoti lyriniai dramatiniai lietuviško kaimo peizažai perteikia personažų būsenas ir sukuria reikiamą filmo nuotaiką.

Viena šviesiausių ir gražiausių scenų – Velykų rytas, kuris, beje, ir buvo tokią dieną filmuotas. Filme pavyko perteikti ypatingą tos dienos nuotaiką, nušvietusią visų filmo herojų sielas. Bet po tokios pilnos laimės dienos laukia baisi tragedija, pradėsianti „ąžuolų virtimą“. Ją pranašauja mirusio tėvo (akt. Kazys Vitkus), einančio vienplaukio per laukus, vaizdinys. Režisierius realistinę filmo stilistiką derina su sapnais ir vizijomis.

Filme yra ir daugiau religinių apeigų – vestuvės bažnyčioje, laidotuvės. Gal rašytojo J. Baltušio autoritetas padėjo, kad tokios scenos giliu sovietmečiu neužkliuvo sovietinės ideologijos sergėtojams. Jiems užkliuvo tik pavadinimas, ir  filmas į Sovietų Sąjungos ekranus išėjo pavadinimu „Ąžuolo lapų vainikas”. Ideologijos sargams filmą buvo galima pateikti kaip buržuazinio kaimo kritiką.

O į lietuvišką kaimą režisierius G. Lukšas grįš beveik visose svarbiausiose savo juostose: „Mano vaikystės ruduo“,  „Vasara baigiasi rudeniu“, „Vakar ir visados“, „Duburys“ ir kt.  Pabrėžtinai vengdamas bet kokio ideologizavimo, klišių, o sutelkdamas visą dėmesį į žmonių likimus, jų išgyventas dramas, stiprų žmogaus ir gamtos ryšį.

Neringa Kažukauskaitė