Aktorė L. Akstinaitė: „Neslėpsiu, labai pamilau kiną“

Aktorės Laimos Akstinaitės kelionė kine prasidėjo nuo Karolio Kaupinio „Nova Lituania“, kur ji atliko nedidelį sekretorės vaidmenį. Nuo tada ją vis dažniau galime išvysti kine, nors kaip teigia pati, ji gyvena teatre. Šiemet Laima taip pat nominuota „Sidabrinei gervei“ už antraplanį vaidmenį A. Blaževičiaus „Bėgikėje“.

Aktorę šiuo metu galima išvysti Urtės Sabutytės juostoje „Apklausa“, kuri rodoma lietuviškų trumpametražių filmų programoje „Trumpas kinas. Viskas apie mus“. Čia ji vaidina prokurorę, 2000-aisiais tiriančią prekybos žmonėmis bylą. Filmas buvo išrinktas geriausiu lietuvišku kūriniu šių metų Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje.

Vienoje iš filmo recenzijų esate pavadinta „sveiko proto balsu lietuviškame kine“. Kaip jums toks apibūdinimas?

Taip, įdomi įžvalga. Man tuomet kilo mintis, kad gal žiūrovas keliauja kartu su mano kuriamu personažu ir palaiko jį. Juk dažniausiai tiek stebėdamas situaciją iš šono, tiek paties kasdieniniame gyvenime, norisi, kad sprendimas būtų priimtas sveiko proto balso. Žinoma, jei sveiką protą laikome žmogiškumu.

Dažniausiai vaidinate teatre, bet pastaraisiais metais jus vis dažniau buvo galima išvysti kine – A. Blaževičiaus „Bėgikėje“, B. Kapustinskaitės „Motinos“ ir U. Sabutytės „Apklausoje“. Kaip pradėjote vaidinti kine?

Kaupinis mane pakvietė nedideliam sekretorės vaidmeniui filme „Nova Lituania“. Tai buvo pirmas, nors ir nedidelis, bet rimtas nosies įkišimas į tikrą filmavimo aikštelę. Tada supratau, koks didelis mechanizmas yra kinas. Ir tai mane sužavėjo. Vėliau „Bėgikės“ kastingo režisierė M. Kavtaradzė lankėsi mūsų teatro trupėje Klaipėdoje ir darė kastingą šiam filmui. Po kurio laiko sulaukiau Andriaus skambučio su pakvietimu į Onos vaidmenį „Bėgikėje“. Labai džiaugiausi šiuo pasiūlymu, bet gerai pamenu, kad tądien buvo balandžio 1d., todėl kitą dieną parašiau režisieriui žinutę, klausdama ar tai nebuvo pokštas. Kaip ir minėjau, prie filmo dirba daug žmonių. Dauguma jų yra iš kino industrijos, todėl dar filmuojant tu jau gali būti kažkieno pastebėtas ir galbūt jau kažkam pasiūlytas kaip kandidatas į kito filmo kastingą. Taip ir užsimezga kelionė, kuria aš džiaugiuosi, nes galiu dirbti savo darbą.

„Apklausoje“ vaidinate jauną prokurorę grįžusią į gimtąjį miestą tirti prekybos žmonėmis bylą. Veiksmas vyksta 2000-aisiais. Tuo laikotarpiu spaudoje pasirodydavo nemažai straipsnių apie į užsienį dirbti išvežtas merginas. Ar jums pačiai ką nors yra tekę apie tai girdėti?

Žinoma. Juk šie nusikaltimai tebevyksta. Tik jų mastas turbūt didesnis, toliau nuo mūsų. O 2000 m., nors tuo metu buvau gal vienuolikos metų, bet pamenu, kaip žurnale perskaičiau straipsnį, kuriame pasakojo apie porą, kuri draugavo keturis metus, o vėliau vaikinas tiesiog pardavė savo merginą. Aš tada niekaip negalėjau to suprasti, mane tai labai išgąsdino. Daug galvojau apie žmonių santykius ir kas tada yra tikra poros draugystė, kiek gali pasitikėti kitu žmogumi. Ar tie, kurie gatvėje vaikšto susikabinę už rankų – čia tiesa? Nežinau, kaip tas straipsnis atsidūrė mano rankose, bet tuo metu tai buvo stipri ir šiurpi aktualija, todėl neišvengiamai susidurdavai su tuo, kaip pati sakote, spaudoje arba girdėdavai tėvų perspėjimus būti atsargiam.

Kuo jus patraukė prokurorės vaidmuo U. Sabutytės filme?

Nėra taip, kad aš renkuosi dirbti ar ne tik pagal tai, koks man siūlomas vaidmuo. Stengiuosi pamatyti visumą. Kartais tai būna nedidelis vaidmuo, tada bandau suprasti, kokią funkciją atlieka šis personažas veiksmo eigai. O kartais visumą sukuria kelionė. Šiuo atveju taip ir buvo – perskaičius scenarijų mane labiau sudomino, kas yra ta jauna režisierė, kuri nori kalbėti tokia tema. Susitikus ir pabendravus su Urte, pamačiau kaip jai rūpi žmogus ir žmogiškieji santykiai, jų bejėgystė nusistovėjusioje sistemoje, kaip prisibelsti prie žmogaus, kai aplinka jau inertiškai tave skatina užsiblokuoti, negirdėti kito, saugotis, vadinasi, ir meluoti. Prokurorės Aleksandros linijoje matomas tarsi bandymas taisyti tai, noras keisti, nors pati ji lygiai tokioje pačioje aplinkoje.

„Apklausa“ filmuojama ilgais, nenutrūkstančiais kadrais. Kaip vyksta pasiruošimas tokioms scenoms?

Paprastai atsakant į šį klausimą – toks filmavimo būdas primena teatro sceną, į kurią tu išeini žinodamas, kad turėsi ištisinį veiksmą nuo scenos pradžios iki pabaigos be sustojimų ir be galimybės pakartoti pavienių frazių.

Kine vaidini stiprias moteris. Ar tokių vaidmenų ieškote pati, ar jums juos pasiūlo režisieriai?

Tikrai savo gyvenimo aprašyme neturiu punkto, kuriame pažymėta, jog ieškau stiprios moters vaidmenų. Matyt, režisieriai mato manyje kažkokią spalvą, kuri atitinką filmui reikalingą tipažą.

Vaidinote trumpo ir ilgo metro filmuose. Ar kaip aktorė jaučiate skirtumą ruošiantis vaidmeniui?

Ne, neturiu kažkokio atskiro ruošimosi vaidmeniui pagal tai, kokio ilgio filmas.

Kur save ateityje matote labiau – teatre ar kine?

Neslėpsiu, labai pamilau kiną. Bet teatre aš gyvenu, todėl bandysiu rasti protingą balansą.

Lietuviškų trumpametražių filmų programa „Trumpas kinas. Viskas apie mus“ šiuo metu rodoma kino teatruose ir namų kino platformose „ŽMONĖS Cinema“ ir virtualioje „Skalvijos“ kino salėje. Programą pristato lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.