Aktorius Darius Gumauskas nenorėtų grįžti į laiką, kurį kino filme „Gimtinė“ gyvena jo personažas

Lygiai po savaitės įvyks išeivijos lietuvio Tomo Vengrio vaidybinio kino filmo „Gimtinė“ premjera. Ir šiame filme aktorius Darius Gumauskas ne miršta, o myli. 

Dariau, kas lengviau kino aikštelėje ir teatro scenoje – mirti ar mylėti?

Kad nelabai daug aš tų meilių vaidinęs. Paslaptis ji man. Geneali aktorė Monika Mironaitė tik sulaukusi garbaus amžiaus prisipažino: štai dabar jau žinau, kaip vaidinti meilę. Aš dar nežinau. Paprastai scenoje ar filmuodami su kūrybine komanda sutariame, kas yra meilė. Tada jau dėlioji mozaiką iš įsivaizduojamų ar savo galvoje sukurtų jausmų, gerai žinomų istorijų, atmintyje iškilusių detalių. Kartais žmonėms tame paveiksle pasiseka atpažinti save, bet jei ne, tai juk visi kiti geriau žino, kaip yra su ta meile. Lietuvos žiūrovai supranta, kaip žaisti krepšinį ir koks turi būti kinas. Na, scenarijus tai jau visai prastas, o kai kurie aktoriai – patempia, patempia… (šypsosi)

O mirti scenoje – paprasta. Nedramatizuoju mirties, nuo vaikystės ja domėjausi, kai senelis staigiai mirė ir gulėjo šaltas, paslapčia jam įgnybiau, buvau įsitikinęs, kad eilinį kartą apsimetinėja.

Jei rimtai, Vingio parko karių kapinės – nėra slegianti vieta. Gal todėl jos nesibaido nei vaikai, nei šunys. Čia guli įvairių tautybių, įvairių konfesijų žmonės, mėnuliukai, kryžiukai, – susimaišęs pasaulis. Taip turi būti ir ant žemės…

Ir tame pasaulyje mes – pilni išankstinių nuostatų…

Dažniausiai į kiną ar teatrą ateiname žinodami, kaip viskas turi būti. Nematome to, kas ten yra dabar. Bet nuostatos gali pasikeisti per dvidešimt minučių.

Ar tos dvidešimt minučių apsprendžia, kokį vaidmenį pasirinksi?

Apsisprendimą lemia daug dalykų, kartais – netgi nuotaika. Skaitai scenarijų, skaitai, neveža. Atsisakai tuomet. Čia matyt yra klišė, kad aktorius turi viską mokėti ir galėti. Vienokie juk norai dvidešimt penkerių ir kitokie, kai tau – keturiasdešimt penkeri. O kartais suabejoji, ar sugebėsi sukurti vaidmenį per tokį trumpą laiką, kuris tau duotas, – aš dirbu lėtai.

Kine, jei pavyko padaryti gerą dublį, nuo širdies akmuo iškart nukrenta, eini ruoštis kitam. Bet jei nepavyko, o laiko jį pakartoti nebėra, lieka kažkoks žvyras. Teatre paprasčiau – vaidmenį gali po truputėli taisyti, remontuoti.

Kas tau labiau tinka prie veido – teatras ar kinas?

Man patinka miksuoti – teatras ir kinas yra skirtingos meno rūšys, tačiau vaidmens prigimtis juk ta pati. Atsiranda tema, kuri jaudina, pradedi ją vystyti į vieną ar kitą pusę.

Tomo Vengrio kino filme „Gimtinė“ sukūrei Lietuvoje likusį pagrindinės herojės mylimojo vaidmenį. Kas tave sujaudino „Gimtinės“ temoje?

Laikotarpis be abejo. Šiandien garsiai skamba Baltijos kelio trisdešimtmetis, pats dalyvavau tuose įvykiuose, tai negali nejaudinti. 1989-aisiais man buvo penkiolika, tėvas į Baltijos kelią važiavo savo moskvičiumi, vežė mamą, sesę ir brolį. Pakeliui jie įstrigo kamščiuose, moskvičiukas užrūko. Aš su draugais važiavau tėvo gamyklos autobusu. Prisimenu blokadą, kai tarp furų ieškodavome benzino ir ranka tikrindavome, ar jis geras, ar blogas. O paskui tėvai pateko pertvarkos mėsmalę, abu neteko darbo. Mama spėjo persikvalifikuoti, turėdama filologės išsilavinimą daug metų vėliau dirbo „Sodroje“. Tėvas gi, liko dirbti gamykloje be jokio užmokesčio. Kad išmaitintų mus, studentus, laikė karves, vištas, kiaules. Su klasioku kontrabanda vežėme cigaretes į Kaliningradą. Prasmukdavome pro lietuvių apsaugą į rusiškus traukinius, sutardavome su palydovėmis, įlysdavome į patalynės skyrių, cigaretes parduodavome bobulėms, o paskui grįždavome tuo pačiu keliu atgal, prisipirkę kavos malimo mašinėlių. Kelionė atgal baigdavosi vagone restorane ir mums tai buvo nuotykis. Tokia buvo mūsų jaunystė, Lietuvos jaunystė, nubrozdintas laikas. Niekada neturėjau panašaus vaidmens, tai buvo pirmasis pasiūlymas suvaidinti vyrą iš šio laiko. Ir man nuoširdžiai buvo įdomus jauno, Amerikoje užaugusio režisieriaus požiūris į to meto paradoksus, į Lietuvą. Tragikomiškas laikotarpis.

Turbūt nenorėtum į tokią Lietuvą grįžti?

Tai buvo laikas, kai nieko nebuvo – nei cukraus, nei benzino. Studijavau tuo metu, daugelio kurso draugų tėvai buvo praradę darbus. Mūsų kurso vadovė Dalia Tamulevičiūtė kartais, kai jau pamatydavo, kad visai badaujame, atnešdavo lėkštę bulvinių blynų arba išsiųsdavo kurį nors nupirkti penkių batonų ir kefyro. Paskui dekanė Ona Pakienė suprato, kad neturi už ką valgyti visas Teatro ir kino fakultetas, tuomet ji sugalvojo prie budinčiosios padėti padėklą su margarinu, duona ir sūriu bei arbatos.  Kiekvieną rytą! Besibaigiant mėnesiui, nė kiek nesigėdydami, jau visi tos arbatos pildavosi ir kimšdavo bulką su margarinu. Tuo metu gal dešimt ar dvylika kilogramų buvau pametęs, tačiau tas laikas mums neatrodė dramatiškas. Jis netrukdė nei draugystei, nei meilei, nei grįžus namo, į Kauną traukiniu be bilieto, su bičiuliais išgerti vyno. Jaunystė, testosteronas, Lietuvos, o ir asmeninių apsisprendimų laikas.

Tuo metu daug žmonių išvyko iš Lietuvos, iš savo gimtinės. Ar tau nebuvo kilęs toks noras?

Gal, kad esu provincialus, jaukiai jaučiuosi Lietuvoje, tuose keliuose brangiuose taškuose, kuriuose dažnai būnu – čia, Vilniuje, namuose, Kaune, Ežerėlio miestelyje, Labanore. Niekada nežinai, kaip susiklostys likimas, negali spjauti į ubago terbą ir lazdą, reikės važiuoti pinigų uždirbti ir važiuosi. Dabar juk jau ne tas laikas, kad nebegalėtum sugrįžti, ne iš sovietinės Lietuvos bėgi. Visai norėčiau žiemas leisti, kur šilta, kad ir Ispanijoje…

Uždirbsi iš filmų milijoną ir…

Kad vis kaip devyni šimtai tūkstančių, taip devyni šimtai… Sumoki mokesčius, lieka septyni (juokiasi). Štai todėl ir sakau, vaikai, kurie norite studijuoti aktorystę, mokykitės ne Lietuvoje, studijuokite Anglijoje, Lenkijoje, mokykitės kalbų, tik tuomet galėsite ieškoti savo veiklai platesnių rinkų. Būtent taip daro Skandinavijos aktoriai. Gerai išmokę anglų kalbą, jie grįžta dirbti į Skandinavijos teatrus, tačiau daugelis iš jų dalyvauja tarptautinėse atrankose, nes supranta, kad mažoje rinkoje milijonų neuždirbsi.