Apdovanoti 14–ojo festivalio „Nepatogus kinas“ filmai – nugalėtojai

Šiemet į virtualią salę persikėlęs tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ žiūrovams visoje Lietuvoje pasiūlė daugiau nei 50 rinktinės pasaulio dokumentikos filmų. Sekmadienio vakarą vykusiame virtualiame festivalio uždaryme buvo paskelbti dviejų žiuri – konkursinės programos ir „Jaunimo balso“ komisijos – apdovanojimai. Žiūrovai, viso festivalio metu taip pat vertinę jiems labiausiai patikusius filmus, išrinko žiūroviškiausią filmą.

Šiemetinės konkursinės „Nepatogaus kino“ programos žiuri geriausiu išrinko režisierių Amel Alzakout ir Khaledo Abdulwahedo filmą „Purpurinė jūra“. Jo žiūrovai 67 minutes praleidžia kartu su Viduržemio jūroje skęstančiais pabėgėliais, kurių valtis apsiverčia prie Lesbo salos jiems beplaukiant iš Turkijos į Graikiją.

„Filmas nukelia jus į vietą, kur nenorite vykti. Priverčia matyti tai, ko nenorite. Priverčia girdėti, ko nenorite. Tesinori iš ten ištrūkti. Vėl kvėpuoti. Bet niekas jūsų išgelbėti negali. Tai – šokas. Geriausia šio žodžio prasme. Vienintelis išsigelbėjimas – jaunos moters balsas. Kinematografiškai radikaliai, bet tuo pat metu poetiškai Amel Alzakout ir jos bendrarežisieris Khaledas Abdulwahedas panaudojo Amel medžiagą, nufilmuotą egzistencinę jos gyvenimo akimirką – Viduržemio jūros viduryje, nuskendus jos mažam laiveliui. Beveik sapniško vaizdo ir garso montažo dėka jie sukuria intensyvų ir siurrealų pasaulį, išgyvenamą akistatoje su mirtimi. O žiūrovui – pasaulio suvokimą keičiančią patirtį“, – sakė konkursinės programos žiuri narė, montažo režisierė ir „ESoDoc“ tyrimų vadovė Sabine Bubeck-Paaz.

Specialaus paminėjimo prizas šiemet atiteko net dviems „Nepatogaus kino“ festivalyje rodytiems filmams. Konkursinės programos žiuri nariai išskyrė režisierės Sandros Beerends filmą „Jie vadina mane Babu“, pasakojantį apie iš Indonezijos kilusias aukles, Antrojo pasaulinio karo metais dirbusias olandų šeimose. „Už atskleistas nutylėtas moterų istorijas ir naują kritinį žvilgsnį į kolonijinę praeitį. Kūrybiškai aproprijuojant archyvą, filme sukuriamas stiprus emocinis pjūvis, leidžiantis mums suprasti istorijos sudėtingumą per patirtį, ne tik per faktus. „Jie vadina mane Babu“ yra stipri praeities refleksija, pateikta iš kolonizuotųjų perspektyvos, kuri, deja, vis dar dažnai pamirštama“, – sakė konkursinės programos žiuri narys, kino teoretikas bei kritikas Lukas Brašiškis.

Dar vieną specialaus paminėjimo prizą konkursinės programos žiuri paskyrė režiseriaus Oskar Alegria filmui „Zumiriki“, pasakojančiam paties filmo kūrėjo potyrius keturiems mėnesiams atsiskyrus nuo civilizacijos ir intymiai kino kamera fiksuojant bei perkuriant savo kasdienybę. „Už „Fluxus“ laboratoriją primenantį filmą, už magišką laiko panaudojimą ir už sumanią bei šmaikščią žaismę kino priemonėmis ir sluoksniais, taip sukuriant nuostabų kinematografijos kūrinį“, – sakė žiuri narė, LRT kultūros turinio vyriausioji redaktorė Agnė Biliūnaitė. Konkursinės programos filmus taip pat vertino kino festivalio „Šiaurės pašvaistė“ vadovė ir prodiuserė Volia Chajkouskaya.

Kaip ir kasmet, „Nepatogus kinas“ žiūrovai taip pat rinko jiems labiausiai patikusį filmą. Nuo festivalio pradžios žiūrovai balsavo, reitingavo filmus ir jų vertinimas nulėmė, kad žiūroviškiausiu šiemet tapo režisieriaus Sébastien Lifshitz filmas „Mergaitė“ apie berniuko kūne gimusią Sashą, kuri kartu su šeima kasdien kovoja už jos teisę būti suprasta ir priimta.

Šiemet jau antrą kartą „Nepatogiame kine“ savo žodį taip pat tarė jaunimas, nusprendęs, kurie festivalio filmai yra svarbiausi ir aktualiausi jaunajai kartai. Pagrindiniu prizu jie šiemet apdovanojo režisieriaus Feras Fayyad filmą „Požemis“. „Tai – įkvepianti istorija, išryškinanti asmeninės laisvės ir pasiaukojimo reikšmę kiekvieno iš mūsų gyvenimuose. Filmas, savyje talpinantis daugybę svarbių temų: įtampą tarp feminizmo ir religinių, iš kultūros kylančių įsitikinimų; žmogiškumo išsaugojimą net ir sudėtingose aplinkybėse; prasmės ieškojimą kasdienėje mirties akivaizdoje. Visa tai sukuria jautrią istoriją, kurioje bendruomeniškumas – nors akimirkai – laimi prieš susiskaldžiusį ir individualistinį šiandienos pasaulį“, – skelbiant nugalėtojus sakė „Jaunimo balso“ žiuri atstovai.

„Jaunimo balso“ žiuri narius savo kino kalba taip pat sužavėjo režisieriaus Andrey Gryazev filmas „Pamatų duobė“ – jam žiuri paskyrė specialaus paminėjimo prizą už sukurtą neeilinį šalies portretą. „Filmas, mus sužavėjęs savo kino kalba – minimalistinėmis priemonėmis papasakojęs didelės tautos istoriją ir suteikęs balsą tiems, kurių niekas negirdi,“ – įspūdžiais dalijosi „Jaunimo balso“ žiuri, kurią šiemet sudarė Gabija Augustinavičiūtė, Greta Bylaitė, Ramunė Lapūnaitė, Aušra Umbrasaitė ir Prieglius Žuklys.

Nors festivalis oficialiai baigiasi, virtualioje „Nepatogaus kino“ salėje žiūrovai kurį laiką dar galės išvysti keliolika populiariausių šiemetinių filmų.

Vienas pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras.