Čikagoje įvyko lietuviškų dokumentinių filmų festivalis

Čikagoje, JAV, įvyko pirmasis lietuviškų dokumentinių filmų festivalis (LDFF), į sales sukvietęs daugybę kino gerbėjų. Kino festivalių šiame, gausiai lietuvių gyvenamame mieste būta ir anksčiau, dar 1978 m. Petras Bernotas surengė pirmąjį festivalį, po daugiau nei dvidešimties metų Arvydas Reneckis taip pat organizavo lietuviško kino festivalį, tačiau festivalio, skirto lietuviškam dokumentiniam kinui iki šiol Amerikoje dar nėra buvę. Dvi savaites trukusiame renginyje buvo parodyti aštuoni naujausi Lietuvos kino kūrėjų darbai, visus juos pristatė autoriai.

Festivalio metu Amerikos lietuviai bei amerikiečiai turėjo galimybę pamatyti filmus: “Moteris ir ledynas”, “Sengirė”, “Iš kur tas švytėjimas”, “Kelionės namo”, “Tumo kodeksas”, “Aš priglaudžiau prie žemės širdį”, “Lituanie, mano laisve”, “Spec. Žvėrynas”.

Filmus pristatė ir su žiūrovais bendravo režisieriai: Audrius Stonys, Mindaugas Survila, Agnė Marcinkevičiūtė, Andrius Lekavičius, Ramunė Rakauskaitė, Eimantas Belickas, Martina Jablonskytė, prodiuserė Teresa Rožanovska. Lietuvoskonsulas Čikagoje nuoširdžiai džiaugėsi tokia pavykusia iniciatyva ir JAV lietuvių bendruomenės aktyvumu. Kiekviename festivalio filmo seanse – pilnos žiūrovų salės, nemažai lietuvių ėjo kone į kiekvieną seansą ir stengėsi pamatyti visus filmus.

Čikagoje ir jos apylinkėse gyvena nuo 80 iki 100 tūkst. lietuvių, susitelkusių į stiprias tautinės kultūros ir visuomeninės veiklos organizacijas, kurių pagrindą sudarė pokario emigrantai, vadinami „dipukai“. Tai – Lietuvos šviesuomenė, inteligentija arba turtingesni ūkininkai, kurie buvo priversti palikti namus dėl sovietų okupacijos. Jie visą laiką veikė tiek visuomeniškai-kultūriškai, tiek politiškai, siekdami Lietuvos aneksijos nepripažinimo pasaulio opinijoje. Šiandien šie žmonės – garbaus amžiaus senjorai, kurių ne vieną galėjome sutikti kino festivalio šurmulyje. Juos ypač pradžiugino ir sugraudino Ramunės Rakauskaitės filmas „Kelionės namo“, nes šio filmo pagrindas yra jų gyvenimo istorija. Organizatoriai negalėdami sutalpinti visų norinčių surengė papildomą peržiūros seansą.

Taip pat didelę lietuviškosios auditorijos dalį sudarė išeivių vaikai ir vadinami „trečiabangiai“ arba „ekonominiai“ emigrantai, atvykę po Sovietų sąjungos subyrėjimo ir įsilieję į vietos lietuvišką veiklą. Jų aktyvus dalyvavimas, ilgai trunkančios diskusijos su kino kūrėjais liudija didelį domėjimąsi tėvyne, jos istorija ir dabartimi, gerų ir prasmingų filmų ilgesį. Festivalio šurmulyje po „Sengirės“ seanso žiūrovai džiaugėsi tarsi pabuvę Lietuvoje, sakė, kad žiūrėdami šį nuostabiai sukurtą filmą galėjo tarsi užuosti miško kvapą. Režisierius Audrius Stonys jiems pristatęs savo filmą „Moteris ir ledynas“ buvo sujaudintas publikos nuoširdžumu.
Jo teigimu šis festivalis be galo reikšmingas ne vien tiktai Amerikos lietuvių bendruomenei, bet ir Lietuvai,  ir mūsų bendram ryšiui. „Tai, kad kultūros tiltus statome per dokumentinį kiną,  svarbus žingsnis, leidžiantis stiprinti mūsų istorinę ir  kultūrinę vietą globaliame pasaulyje.“ – sako režisierius.

Kino prodiuserė Teresa Rožanovska, festivalyje pristačiusi net tris filmus Lietuvos istorijos temadžiaugėsi, kad festivalio organizatoriai parinko filmus „ir širdžiai ir protui”, todėl pavyko pasiekti skirtingų amžiaus grupių bei interesų išeivijoje gyvenančius žiūrovus. “Jautėmės padarę svarbų darbą. Išeivijos centruose būtina rodyti Lietuvoje sukurtus filmus, taip stiprinant jų ryšius su Lietuvą. Norime padėkoti Audrai Januškienei už entuziazmą, bendruomenės nariams už pagalbą.”

Festivalio sumanytoja ir organizatorė Audra Januškienė vylėsi, kad festivalis taps kasmetiniu renginiu, kurio metu naujausi bei geriausi dokumentiniai filmai bus pristatyti ne tik Čikagos, bet ir kitų Amerikos miestų žmonėms: „Kadangi jau šiemet buvo susidomėjimo ir iš kitų JAV bei Kanados lietuvių bendruomenių, tikiuosi, kitais metais pavyks pasidalinti festivalio filmais ir su jomis, o gal net ir parodyti lietuviškądokumentiką amerikiečiams. Festivalio metu kilo ir daugiau minčių, susijusių su kinu, pvz. surengti papildomos filmuotos „Sengirės“ medžiagos rodymą gamtoje, ir surinktas lėšas skirti Mindaugo Survilos ir jo komandos kuriamam specialiam fondui senosioms Lietuvos girioms saugoti. Ar tai pavyks, laikas parodys.”