Debiutinį ilgo metro filmą „Roberta“ pristatanti režisierė Elena Kairytė: labiausiai mane traukia kitoniški žmonės, autentiški savo tikrumu

Dokumentinio filmo „Roberta“ kelionė prieš penkis metus prasidėjo Vilniuje, naktiniame klube „Kablys“. Ten Elena Kairytė pirmą kartą sutiko jauną merginą, patraukusią režisierės dėmesį. Viename interviu Roberta, paklausta, ar buvo sunku priimti sprendimą filmuotis, sako, kad dabar tikrai to nedarytų, tačiau anuomet viskas buvo kitaip: per daug negalvojusi dvidešimtmetė mergina į savo asmeninę erdvę įsileido Eleną su kamera rankose.

Dėmesio centre esanti Z kartos atstovė Roberta abejingų nepalieka: vienus stebina, kitus nervina. Tačiau ši dokumentika peržengia ne tik asmeninio filmo herojės gyvenimo, bet ir geografines, laiko, skirtingų kartų ribas. Kaip svarsto pati režisierė, filmas pasakoja apie save vis iš naujo kuriantį žmogų ir yra savotiškas tam tikro laiko dokumentas.

Pasaulinė filmo premjera pavasarį įvyko Toronte, Kanadoje, viename reikšmingiausių pasaulyje dokumentinių filmų festivalyje „Hot Docs“. Šią savaitę „Roberta“ pradedama rodyti Lietuvos kino teatruose. Premjera įvyks trečiadienį, lapkričio 22 d. simbolinėje erdvėje – naktiniame klube „Kablys“.

Šią savaitę „Roberta“ pradeda kelionę po Lietuvą. Koks jausmas, ar jaudiniesi? Koks skirtumas pristatyti savo filmą užsienio žiūrovui ir Lietuvos auditorijai?

Visada labai jaudinuosi prieš premjeras. Galvoju apie žiūrovų reakcijas – kaip jie priims filmą, ar jis juos paveiks. Turbūt daugelis kuriančių sutiks, kad savo šalyje rodyti filmą visada daug baisiau nei užsienyje, kur tavęs niekas nepažįsta. Lietuvoje, tarsi, daugiau atsakomybės. Bet visos šios baimės, aišku, nebūtinai racionalios.

Šįkart adrenaliną kelia ir tai, kad filmo premjera vyks netradicinėje kino rodymui erdvėje – klube „Kablys“, kur pirmą kartą ir sutikau Robertą. Reikia išspręsti nemažai techninių

niuansų, užtikrinti, kad peržiūra praeitų sklandžiai. Viskam diriguoja vizionierė, filmo prodiuserė Rūta Jekentaitė, tad žinau, kad viskas bus labai gerai. Svarbiausia – ateikit, žiūrovai!

Filmas jau apkeliavo ne vieną užsienio festivalį. Kaip užsienio publika, žiūrovai iš kitų kultūrų priėmė, suprato „Robertą“?

Užsienyje žiūrovai „Robertą“ suprato taip pat gerai, kaip ir per išankstinius rodymus čia,  Lietuvoje. Žinoma, buvo įvairiausių reakcijų ir klausimų, bet jaučiau, kad pagrindinė filmo žinutė – apie save vis iš naujo kuriantį žmogų – buvo aiškiai nuskaityta. Man tai labai svarbu.  Filmuojant ir montuojant filmą norėjosi, kad istorija būtų universali ir suprantama skirtingų kultūrų žmonėms.

Kaip prasidėjo tavo kaip režisierės kelionė? Kaip manai, kuo, kaip meninės raiškos priemonė, ypatingas kinas?

Įdomu, kad jau nuo vaikystės žinojau, kad būsiu režisierė. Niekaip negaliu to paaiškinti, nes nei turėjau ypatingų gabumų, nei ką nors filmuodavau. Tiesiog žinojau ir taškas. Gal dėl to, kad mėgau nurodinėti kitiems. O gal dėl to, kad mano tėtis taip pat buvo kino režisierius ir kasdien pažiūrėdavo po du, tris filmus, taigi meilę kinui įskiepijo nuo mažumės. Kinas tiesiog visada buvo kažkas saugaus ir visada šalia, dėl to natūraliai ėmiau ne tik žiūrėti, bet pamažu ir kurti. Iš pradžių dėmesį patraukė artimiausia aplinka – ėmiau filmuoti savo išraiškingus šeimos narius. Vėliau geografija ir filmų personažai plėtėsi. Supratau, kad labiausiai mane traukia kitoniški žmonės, autentiški savo tikrumu. Labai mėgstu tiesiog stebėti žmones, o kinas, kaip raiškos priemonė, leidžia tuos pastebėjimus užfiksuoti ir savo įžvalgomis pasidalinti su kitais. Išties magiškas procesas.

Kokia tavo, kaip kūrėjos, užduotis? Ar esi apsibrėžusi savo tikslą?

Man svarbu reflektuoti laiką, kuriame gyvenu ir tai, kaip jį jaučiu. Kartais mąstau apie tai sąmoningai, stebiu aplinką, ieškau naujų temų ir herojų, o kartais tai vyksta atsitiktinai, kaip buvo su „Roberta“. Kurdama šį filmą norėjau užfiksuoti šiandieninį Vilnių, bet kai ėmiau filmuoti, visai apie tai nebegalvojau, nes tiesiog leidausi į Robertos istoriją. Ir tik dabar, jau atsitraukus, matau, kad filme užfiksuotas laikas ir erdvė yra vieni svarbiausių dalykų. Šis filmas yra tarsi tam tikro gyvenimo etapo dokumentas. Manau, kad bėgant metams, bus dar įdomiau tai matyti.

Esi sukūrusi du trumpametražius dokumetinius filmus. Debiutinis ilgo metro filmas taip pat dokumentika. Kuo tave traukia šis žanras?

Man sunku atskirti dokumentinį kiną nuo vaidybinio, nors industrijoje ši atskirtis ir yra milžiniška, bet iš tiesų, kūrybiniai procesai panašūs. Tik tiek, kad dokumentikos pagrindinė pasakojimo priemonė yra realus gyvenimas, iš kurio kyla ir tolimesnės istorijos aplinkybės bei herojai. Dokumentikoje turbūt mane labiausiai traukia tai, kad tikro gyvenimo niekada negali sukontroliuoti, o man, kaip mėgstančiai kontroliuoti, tai savotiškai malonus adrenalinas. Arba sadomazochizmas!

Filmavimas truko net penkerius metus. Su kokiais iššūkiais susidūrei tokios ilgos kūrybinės kelionės metu?

Kadangi filmuodavau su pertraukomis, sunkiausia būdavo grįžti į filmo temą ir jo atmosferą. Reikėdavo laiko prisiminti apie ką ir kodėl kuriu. Ilgos stebimosios dokumentikos procesuose, matyt, didžiausias iššūkis yra išlaikyti tą energiją su kuria pradedi. Su filmu, kaip ir su žmogumi, užsimezga santykiai ir jie gražiai kinta: būna įsimylėjimo momentų, būna ir labai tamsių dienų, paskui kažkas užsikuria ir vėl vaikštai rankytėm susikibus.

„Robertoje“ užfiksuotas jaunos merginos, gyvenančios Vilniuje, portretas. Tuo pačiu filmas piešia ir visos Z kartos paveikslą. Kaip po šio kūrybinio proceso pasikeitė tavo požiūris į Z kartą? Kuo ji ypatinga?

Mano požiūris į Z kartą nepasikeitė, nes net ir pradedant filmuoti požiūrio netūrėjau. Tik klausimus. Man buvo įdomu, kuo beveik dešimtmečiu už mane jaunesni žmonės gyvena, kaip jie įsitvirtina šiuolaikiniame pasaulyje, su kokiomis problemomis susiduria ir kaip jas sprendžia. Vieno atsakymo į šiuos klausimus neradau. Atrodo, kad po kūrybinio proceso išsinešiau dar daugiau klausimų. Ypač apie tai, kaip teisinga yra gyventi. Atrodo, kad apie tai dažnai galvoja ir žiūrovai po filmo seanso.

Kaip manai, ar žvilgsnis į Robertą yra objektyvus?

Ne, nes objektyvus žvilgsnis neegzistuoja. Kažkur skaičiau, kad dabar, kai pasaulyje yra sukuriama tokia gausybė filmų ir kiekvienas, turintis telefoną su kamera, gali būti režisierius(–ė), vienintelis dalykas, kuris filmus dar gali išskirti ir kuo jie tampa originalūs – tai autentiškas žvilgsnis. Norisi tikėti, kad žvilgsnis į Robertą yra ne objektyvus, o autentiškas.

Filmo pabaigoje iš už kameros vis aiškiau pasigirsta tavo balsas. Kodėl pasirinkai tokį sprendimą?

Tai įvyko natūraliai. Žiūrint filmo medžiagą mačiau, kad iš pradžių su Roberta kalbėdavau daug rečiau nei vėliau, jau įsibėgėjus filmavimams. Kūrybinis procesas buvo ir mūsų draugystės mezgimasis, dialogas. Pradžioje kalbėjo ji, o vėliau ir aš pradėjau įsijungti, atsakyti. Bet iš tiesų, dažniausiai vengdavau tą daryti, nenorėjau uždominuoti. Norėjau klausytis, o ne pasakoti.

Su Roberta praleidai daug laiko. Kaip manai, kokie jos, kaip šio filmo pagrindinės herojės, bruožai ir patirtys labiausiai rezonuoja žiūrovų sąmonėje, peržengia geografines, kultūrines, o gal net ir kartų ribas?

Atrodo, kad pradžioje žiūrovams surezonuoja Robertos išvaizda. Ji – išskirtinė asmenybė, o žiūrovai linkę dėti žmogų į tam tikrus stereotipinius stalčiukus. Tačiau ji, kaip filmo herojė, nepasiduoda stereotipams. Filmo eigoje atsiverinėja nauji sluoksniai, leidžiantys vis kitaip pažvelgti į šį personažą. Jos kalbėsena ir mintys originalios, daugelį stebinančios, o kai kuriuos nervinančios. Man svarbiausia, kad filmas keltų emocijas ir klausimus. Panašu, kad taip ir yra.

Kaip per penkerius filmavimo metus vystėsi tavo asmeninis ryšys su Roberta? Kaip manai, kaip toks ilgas laikas ir besiformuojantis asmeninis santykis paveikė patį filmą?

Per kūrybinį procesą su Roberta pamažu susidraugavome, bet ne tiek, kad tai kažkaip veiktų filmo kūrimo procesus. Mūsų santykis visada liko kaip dviejų žmonių, kuriančių vieną filmą. Filmas mus siejo ir sieja, jis – mūsų santykių ašis.

Esi ne tik šio filmo režisierė, bet ir operatorė. Kodėl nusprendei Robertą filmuoti pati?

Jau kurį laiką norėjau filmuoti pati. Man patinka filmuoti, nes tuomet turi kuo užsiimti, o ne tik stovėti prie operatoriaus ir laukti. Visai kita energija, kai žiūri į vykstantį veiksmą per objektyvą. Tai leidžia labiau atsiriboti, nedominuoti. O šiuo atveju šis sprendimas suteikė galimybę priartėti prie herojės. Su ja buvau tik aš ir mano kamera. Nemanau, kad būtų pavykę užfiksuoti tokių intymių filmo kadrų ar monologų, jei būčiau kartu su filmavimo grupe.

Kiek valandų medžiagos nufilmavai? Kaip atsirinkai kadrus, vertus patekti į filmą?

Viso nufilmavau apie 56 valandas. Peržiūrėti visą medžiagą su montažo režisieriumi Dariumi Šilėnu buvo nemenkas iššūkis. Bet jau peržiūrų metu pamažu pajutome, koks bus šis filmas.

Iš karto žinojau, kad noriu montuoti chronologine įvykių seka. O tada atsirinkome medžiagą „įdomu/nuobodu“ atmetimo principu ir iš tų kadrų, kurie mums pasirodė įdomūs,sudėliojome valandos ir dvidešimties minučių istoriją. Labai noriu, kad ir žiūrovams būtų įdomu.

Elena Kairytė (g. 1988, Lietuvoje) – režisierė ir scenaristė. 2020 m. ji baigė vaizdo režisūros magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Elena aktyviai dirba kino bei tarpdisciplininio meno srityse, organizuoja tarptautines kino dirbtuves „Film dialog“. Jos trumpametražiai filmai, muzikiniai klipai ir video projektai, buvo rodomi prestižiniuose kino festivaliuose visoje Europoje. Elenos kūrybinis bruožas – specifinis humoro jausmas ir grožio fiksavimas kasdienybės akimirkose.