Filme „Miestas prie upės“ – įsimintinas Aido Jurgaičio vaidmuo: su personažu siejo meilė savo šaliai

„Miestas prie upės“ – Lietuvos ir Čekijos bendros gamybos filmas (rež. Viesturs Kairišs), kino teatruose rodomas nuo lapkričio vidurio. Pagrindinis filmo herojus 21-erių metų Ansis – iškabų piešėjas. Dailininku svajojantis tapti jaunuolis reikalingas visoms valdžioms – tiek autoritariniam 1930-ųjų režimui, tiek vėliau atėjusiems komunistams ir nacistams.

Jis įsipainiojęs į keistą meilės trikampį: įsimylėjęs žydę Zislą, kurios negali vesti dėl religinių ir socialinių priežasčių, vėliau –  susižavi į miestą neseniai atvykusia latve, kuri greitai perima santykių iniciatyvą drąsiai viliodama. Santykiai su abiem merginomis komplikuojasi, kai Zisla tampa vokiečių persekiojimų auka. Ansis blaškosi tarp dviejų mylimųjų, su viena stengdamasis išsaugoti santuoką, kitai – gyvybę…

Latvijos nacionaliniuose apdovanojimuose filmas pelnė penkiolika nominacijų. Trys jų atiteko Lietuvos kino kūrėjams. Jame suvaidinęs aktorius Aidas Jurgaitis sutiko pasidalinti asmeninėmis patirtimis bei filmavimo aikštelės užkulisiais.

-Latvijos režisieriaus filme sukūrėte įsimintiną jauno karininko, atsidavusio Hitlerio ideologijai, personažą. Kokiomis nuotaikomis dabar gyvenate? Ar laukiate premjeros?

Šiuo metu gyvenu naujo spektaklio premjerinėmis nuotaikomis. Dirbu Panevėžyje, teatre, kuriame su jaunų žmonių trupe smagiai vaidiname. Iš tiesų jau buvau ir pamiršęs apie šį filmą, nes viską sustabdė pandemija. Nesitikėjau, kad šiemet įvyks „Miestas prie upės“ premjera Lietuvoje. Labai smagu išvysti filmą, prie kurio bendro darbo prisidėjau. Vis dėlto, galvoje sukasi vieno aktoriaus pasakymas: tu padarei savo darbą ir stenkis pamiršti. Rodys – nerodys… Tai ypač aktualu atrankose, kai nežinai kaip viskas pasisuks. Nereikia galvoti ar tau paskambins, nes tada gali ir išprotėti. Todėl nebemąstau – padarei darbą ir palik.

-Tai antrasis rimtas Jūsų vaidmuo ilgametražiame kine. Anksčiau esate nusifilmavęs lietuviškoje istorinėje dramoje „Pelėdų kalnas“. Ar aktoriui svarbu išplaukti į tarptautinius vandenis?

Žiūrint į ateities perspektyvą, norisi daugiau tokių vaidmenų. Nes kuo tave daugiau mato, tuo geriau žino vardą ir atsiranda daugiau įvairų projektų, pasiūlymų. Man labai svarbu save realizuoti ne tik kaip teatro, bet ir kino aktoriui, nes būtent dėl kino atsidūriau šioje profesijoje. Bet kartu aš to labai nesureikšminu. Juk iki tarptautinių vandenų yra dar labai toli. Vienas filmas dar nieko nereiškia. Nebent tai būtų itin didelio biudžeto filmas, kurio sklaida ypatingai didelė.

-Jums įdomesnis pats darbo procesas, ar rezultatas? Ar laukiate galutinio varianto?

Kaip jau ir minėjau, apie rezultatą stengiuosi negalvoti. Bet šito reikėjo išmokti, nes jaunam aktoriui svarbu grįžtamasis ryšys. Vėliau supratau, kad reikia mėgautis procesu. Dėl galutinio varianto galiu pasakyti: supratau, kad man nepatogu į save žiūrėti. Lai rezultatas gyvena savo gyvenimą. Neturiu pasimėgavimo savimi, bet žiūrint filmą supranti, ką norėjo pasakyti režisierius, kas pavyko, o ką galima buvo padaryti geriau. Taigi galutinį rezultatą įvardinčiau kaip galimybę mokytis iš klaidų, tobulėti. Po premjeros visada smagu susitikti su kolegomis.

-Ar nuo vaikystės svajojote tapti aktoriumi?

Devintoje klasėje rinkomės popamokines veiklas, tuomet ir pasukau į teatrą.  Konkreti mintis, kad galėčiau rinktis šią profesiją atėjo paskutiniais metais mokykloje, galima sakyti, ekspromtu. Vėliau labai rimtai pradėjau žiūrėti į šią profesiją, o pastaruoju metu vėl grįžtu prie savotiško ekspromto… Kodėl? Nes tai padeda labiau atsipalaiduoti ir žaisti. Tai mano asmeninis priėjimas prie aktorystės. Žaismė aktoriaus profesijoje yra labai svarbi.

– Miestas prie upės“ jau ketvirtasis istorinės tematikos filmas. Vaidinote seriale Černobylis, „Pelėdų kalne“, „Tigras Ąžuolas + Aidas“. Kuo Jus žavi istoriniai filmai?

Man be galo patinka istorija. Nuo mokyklos laikų patiko gilintis į praeitį. Ypač patiko karinė istorija, nes mano tėtis yra karininkas. Taipogi patinka antropologija. Įdomu sužinoti, ką žmonės darė norėdami pasiekti vienokius ar kitokius tikslus. Istorija sukasi spirale. Jeigu tai tikrai tiesa, vadinasi, gilindamasis į istorinius įvykius psichologiškai ruošiesi ateičiai…

-Tikriausiai daug laiko užtrunka pats pasiruošimas. Juk istoriniuose filmuose svarbi apranga, grimas… Papasakokite, kaip atrodo įprasta filmavimo diena.

Taip, bet tai jau nebe aktoriaus sfera. Viskas mums būna paruošta, belieka nusigrimuoti, apsivilkti… Jeigu tai būtų koks „Žiedų valdovo“ filmas, tuomet dėl įvaizdžio tektų praleisti tikrai daug laiko. Darbo diena ilga – dvylika valandų. Nelengva todėl, kad daugiausiai yra laukimo. Vis dėlto, tai yra labai didelis kolektyvinis darbas: paruošti sceną, apšvietimą, sustatyti rekvizitą… Būna su kolegomis pasikartojame tekstą ar smagiai blevyzgojame, būna, kad ir knygą tenka ramiai paskaityti.

–Kiek Jums asmeniškai laiko teko praleisti filmavimo aikštelėje?

Penkiolika dienų arba kitaip vadinamųjų pamainų. Bet žinau, kad galiu turėti ir dar daugiau, nes „Pelėdų kalne jų buvo trisdešimt. Tačiau žinant finansavimą – daugelis nori greičiau ir trumpiau.

-Galite palyginti darbą su režisieriumi Audriumi Juzėnu ir Latvijos režisieriumi Viesturs Kairišs? Panašios ar labai skirtingos patirtys?

Iš Audriaus Juzėno sulaukiau labai daug pagalbos, paaiškinimų. Jaučiausi taip, tarytum jis buvo pasinėręs į mano vaidmenį. Man patiko jo energingumas, greitai užmezgėme ryšį. Su Latvijos režisieriumi irgi radome bendrą kalbą, tačiau tikriausiai todėl, kad nebuvau pagrindinis herojus, tų pastabų buvo mažiau. Kartais aplankydavo jausmas, kad ne visada režisieriui duodu tai, ko jis tikisi. Buvau „ant nelengvo stresiuko“ gerąja prasme (juokiasi). Taigi vienas labai padėjo, o kitas davė plaukti pačiam (aišku, su tam tikromis išlygomis). Tuo atžvilgiu santykis labai skyrėsi.

-Kokia komanda jus supo?

Buvo daug lietuvių, latviai irgi mums gimininga tauta. Man labai patiko procesas, dar iki šiol bendraujame su kai kuriais.

-Kuo jums buvo artimas jūsų įkūnijamas personažas šiame filme?

Man sako, kad mano veidas tinka tokiems personažams. Galėčiau vaidinti ne tik nacius, bet ir vampyrus ar kokius psichopatus (juokiasi). Taigi blogiečiai –  mano sritis… O personažo panašumo su manimi mažai, nebent vienas svarbus aspektas – savo šalies mylėjimas. Kažkada turėjau progą išvykti į užsienį, tačiau Lietuva patraukė atgal. Kiekvienam, turbūt, širdyje norisi gyventi gimtoje šalyje.

-Filme jaunuolis, dar nebūdamas kariškiu, simpatizuoja žydei merginai, tačiau į valdžią atėjus naciams, jis tampa jos persekiotoju. Gyvenime vadovaujatės taisyklėmis ir racionaliu protu ar dažniau kliaujatės širdimi?

Racionaliu protu. Man šeimos vertybėmis įdiegtas garbės, disciplinos ir valios turėjimas. Jeigu nori ko nors pasiekti, reikia taisyklių laikytis. Tokiu principu ir stengiuosi vadovautis.

-Pasibaigus filmavimui ką nors naujo apie save sužinojote?

Visada po filmavimo sužinai, kad nori dar (juokiasi). Kinas kaip narkotikas. Turiu omenyje, kai savo rolę pavyksta puikiai atlikti, atsiranda dar didesnė motyvacija.

-Kas labiausiai įsiminė iš filmavimų?

Teko laimė pavairuoti antikvarinį mersedesą, man, kaip istorijos mėgėjui, tai buvo įsimintina patirtis.

 -Su kokiais iššūkiai susidūrėte kurdamas savo personažą?

Aš esu nedainuojantis, o mano personažas yra operos mėgėjas. Labiausiai įsiminė ta scena, kai reikėjo prieš žmonių minią dainuoti, o jie vaidino, kad labai gražus koncertas. Šioje scenoje teko perlipti per save. Be to, teko vaidinti vokiečių kalba, o aš esu visiškai ja nekalbantis.

-Kaip sekėsi atrasti bendrą kalbą su kolegomis, pagrindiniais šio filmo herojais latviais?

Dirbti nebuvo sunku, vienas kitą palaikėme. Be to, esame panašaus amžiaus. Teko ir apsistoti po vienu stogu, tad susidraugavome, vakarojome drauge.

-Esate jaunosios kartos aktorius, kviečiamas vaidinti šalia tokių kino legendų kaip Juozas Budraitis. Jaučiatės „įsibėgėjęs“ savo karjeroje?

Mano kelias dar tik prasideda. Kai vaidini greta tokių legendinių aktorių, stengiesi mokytis. Už kadro visada stebiu kaip jie dirba.

-Kokie artimiausi planai, siekiai?

Kol kas darbai teatre ir ateinantys filmavimai, kurių dar nenorėčiau atskleisti.

-Kaip vertinate filmą „Miestas prie upės“?

Filmą pirmą kartą mačiau būdamas premjeroje Latvijoje. Buvo įdomu žiūrėti, nustebino. Nors į save žiūrėti vis tiek sunku buvo, bet tikriausiai šiek tiek lengviau nei po pirmojo debiuto.

-Ko sau palinkėtume?

Sveikatos.