Filmo „Kaimiečiai“ dailininkė: žiūrovas emocinį kontaktą mezga su veikėjų akimis

Kino teatruose šiuo metu rodomas filmas „Kaimiečiai“ (rež. DK Welchman ir Hugh Welchman) susižavėjimo ir nuostabos sulaukia ne vien dėl intriguojančios istorijos, bet ir dėl vizualumo – sunku patikėti, kad šis filmas buvo nutapytas rankomis. „Kino pavasario“ žiūrovų mylimiausiu pripažintą filmą tapė ir Lietuvos dailininkai – koprodiuserė Agnė Adomėnė ir vyriausioji filmo dailininkė Lietuvoje Aistė Kanapickaitė praskleidžia filmo tapymo užkulisius.

Po „Kaimiečių“ premjeros „Kino pavasaryje“ Lietuvos dailininkai ir asmeniškai sulaukė žiūrovų atsiliepimų. „Gavau žinutę, kad viskas nutapyta labai gražiai, bet jau tos veikėjų akys… Visiškai neatrodo kaip tapytos, atrodo kaip fotorealizmas, – šypsosi A. Kanapickaitė. – Esame tokios būtybės, žiūrime į akis ir galime nė neatsiminti kitų detalių – žiūrovas emocinį kontaktą taip pat mezga su veikėjų akimis.“

Vienai šio filmo sekundei sukurti kartais prireikdavo net ir savaitės, pasakoja kūrėjos. Dvylika metų animacijoje dirbanti prodiuserė Agnė Adomėnė („Art Shot“) atskleidžia, kad tokią techniką režisieriams teko išrasti patiems. „Tapyta animacija kaip technika egzistuoja, bet ji įprastai atliekama ant stiklo. O aliejiniais dažais, paveikslas po paveikslo, tapytos animacijos iki šiol nėra buvę – dar kurdami pirmąjį tokį filmą „Jūsų Vincentas“ DK Welchman ir Hugh Welchman šią techniką turėjo išrasti patys, o mums džiugu, kad jiems kuriant „Kaimiečius“ tapome šio nelengvo, bet apdovanojančio proceso dalimi.“

Sužiūrėtas kiekvienas potėpis

Specialiai šiam filmui Vilniuje pusantrų metų buvo įkurta studija, kuri turėjo būti identiška studijoms Lenkijoje, Serbijoje ir Ukrainoje. Menkiausias apšvietimo nuokrypis galėjo nulemti, kad skirtingose šalyse tapomi kadrai nesuskambėtų tarpusavyje. Tai galėjo nulemti ir mažiausias iš konteksto iškrentantis potėpis, todėl Aistė Kanapickaitė prižiūrėjo, kad Lietuvos dailininkų tapyti kadrai preciziškai derėtų su kitose šalyse tapomais.

„Kiekvienam filme vaizduojamam metų laikui ar scenai turėjome pasitvirtinę spalvų paletę ir žinojome, kaip viskas turi atrodyti. Tačiau potėpiai būna ilgesni ar trumpesni, žalsvesni ar rausvesni, dažų sluoksnis – storesnis arba plonesnis. Jei tai būtų vienas paveikslas, viskas atrodytų puikiai, bet kuomet viską jungiame į judančią visumą, šie skirtumai gali trikdyti – nebus dermės. Todėl mano darbas buvo sugaudyti kiekvieną tokį potėpį, kad vaizdas būtų harmoningas“, – pasakoja A. Kanapickaitė.

Darbas ne kiekvienam dailininkui

A.Kanapickaitė juokiasi, kad daugelis dailininką, ko gero, įsivaizduoja kaip aplink molbertą su teptuku vaikštantį chaotišką kūrėją, vis grįžtantį prie paveikslo dar ir dar keliems genialiems potėpiams. Šiuo atveju viskas vyko visiškai kitaip. „Animacijos tapymas – ne kiekvienam charakteriui. Pirmiausiai tai – titaniškas darbas, tad dailininko darbštumas, ko gero, yra svarbiausia savybė. Šis darbas yra labai lėtas ir meditatyvus, todėl žmogus turi būti asketiškas ir nusiteikti ilgai distancijai, kad nesinorėtų mesti darbo viduryje proceso.“

„Kuo stipresnį autorinį braižą žmogus turi, tuo jam ar jai sudėtingiau tapyti filmą. Dailininkai puikiai žino – sudėtingiausia tapyti būna tada, kai tiksliai žinai, koks turi būti galutinis rezultatas. Šiuo atveju kaskart siekiamas galutinis rezultatas buvo ypatingai aiškus. O kai viską dar reikia pajudinti, kai prisideda kūrinio animavimas, galva gali sprogti – teko išmokti mąstyti visiškai kitaip, nei buvome įpratę iki šiol, tapomus paveikslus reikėjo planuoti kaip animaciją“, – pasakoja A. Kanapickaitė.

Svarbi net temperatūra

Tapyba aliejiniais dažais – įnoringa technika, ypač, kai tarpusavyje turi derėti daug paveikslų, t.y. filmo kadrų. „Dažų savybės keičiasi priklausomai net ir nuo patalpos temperatūros, tad darbas vasarą ir žiemą šiek tiek skyrėsi. Dailininkai nuolat turėjo galvoti apie daugybę lygmenų: vienas dalykas yra spalva, kitas – potėpis, o kur dar medžiagos sluoksnis – kiek tekstūros uždėti, kiek kokių spalvų susimaišyti, kad pakaktų dažų ir jie pakeliui nepakeistų atspalvio ir neišdžiūtų? Pavyzdžiui, kiek raudonų dažų iškart susiplanuoti ir susimaišyti kadrui, kuriame didelį plotą užima raudona pagrindinės veikėjos suknelė?“ – pasakoja A. Kanapickaitė, prisiminusi vieną gražiausių Lietuvoje tapytų scenų – pagrindinės veikėjos šokį.

Filmą „Kaimiečiai“ Lietuvoje tapė nemaža dailininkų komanda: Aistė Kanapickaitė, Jolanta Spangevičiūtė, Gustė Mergiūnaitė, Gintarė Maskaliūnienė, Justina Zigmantaitė, Oskaras Dainovskis, Vilija Dabkevičienė, Ivan Korol, Rūta Matulevičiūtė, Rita Anskaitienė, Mindaugas Ratavičius, Jūratė Kluonė, Saulius Rudzikas.

Nobelį pelniusio romano motyvais

Filmas „Kaimiečiai“ pasakoja istoriją apie Jagną – jauną moterį, kuri XIX a. pabaigos Lenkijos kaime yra pasiryžusi rinktis savo pačios kelią. Apkalbų, pavydo ir nesibaigiančių nesutarimų židinyje visus – ir turtingus, ir vargšus – vienija pasididžiavimas savo žeme, atsidavimas tradicijoms ir giliai įsišaknijęs patriarchatas.

Jagna atsiduria prieštaringų troškimų ir intrigų sūkuryje – tarp turtingiausio kaimo ūkininko, jo vyriausio sūnaus ir kitų svarbiausių bendruomenės vyrų. Jos pasipriešinimas veda link tragiško susidūrimo su bendruomene, kurioje ji augo ir gyveno. Filmas „Kaimiečiai“ yra Nobelio prizą pelniusio Władysław Reymont klasikinio romano ekranizacija.