Į šalies kino teatrus atkeliauja Marijos Stonytės dokumentinis filmas „Švelnūs kariai“

Visos trys svarbiausios Marijos Stonytės dokumentinio filmo „Švelnūs kariai“ („Gentle Warriors“ ) premjeros jau įvyko. Pasauliui filmas pristatytas didžiausiame Azijos dokumentinių filmų festivalyje Guangdžou, Kinijoje. Europos premjera vyko Italijoje, Triesto kino festivalio konkursinėje programoje, o Lietuvos žiūrovai šį filmą pirmą kartą išvydo ir aplodismentais palydėjo šių metų kino festivalio „Scanorama“ uždarymo vakarą. Savo kelionę po šalies kino teatrus „Švelnūs kariai“ pradeda nuo lapkričio 26 dienos.

Dokumentinio filmo centre – trys jaunos merginos Karina, Gintarė ir Agnė. Devyni mėnesiai kariuomenėje paskatino itin svarbius jų asmenybės augimo procesus. „Tai buvo brandos ir savęs atradimo laikas. Ir joms, ir man“, – pripažįsta filmo režisierė ir sako, kad ją ir filmo herojes suartino panašūs gyvenimo prasmės, būties klausimai.

„Nors buvome pasirinkusios skirtingus kelius, aš – kino režisūrą, jos – karo tarnybą, žinojau, kad mums visoms reikės išgyventi ir savanoriškai priimti savus iššūkius. Juos įveikus, vėl ir vėl ieškoti naujų. Paaiškėjo, kad mūsų švelnumas ir žmogiškumas niekur nedingsta, keičiasi tik uniforma“, – teigia M. Stonytė.

Moteris ir karas, atrodo, tokios tolimos ir sunkiai derančios sąvokos. Tačiau filmo režisierė įsitikinusi, kad šiuolaikinio pasaulio realybėje daug kas keičiasi. Į sferą, kurioje amžiais dominavo vyrai, šiandien žengia moterys. Jos savanoriškai prisiima vyrams įprastą krūvį ir atsakomybę ginti ir gintis ginklu. Moters trapumas, bent jau tarnybos laiku, paslepiamas už šiurkščios milo uniformos ir kieto armijos statuto. O kas tuo metu darosi su moters prigimtimi? Jos įpročiais? Moteriškumu?

„Kurdama šį filmą atradau savo vidinį karį“, – sako režisierė M. Stonytė.

Prieš jį pradėdama dokumentinių filmų kūrėja mėgino įsivaizduoti, ką galėtų patirti merginos, savanoriškai apsigyvenusios uždaroje, griežtomis taisyklėmis apribotoje teritorijoje su keliais šimtais vyrų. Drauge su savo filmo herojėmis Marija leidosi į ketverius metus trukusią filmo kelionę, kuri subrandino, užaugino ir merginas, ir ją pačią.

„Norėjau atrasti švelnias kariuomenės puses, taip pat – savo herojų unikalumą. Dėl to savo merginas pamačiau ir labai jautrias, ir drąsias, ir pasimetusias, ieškančias savęs. Pamačiau gyvą žmogų. Būtent tai ir norėjau įžvelgti – po uniforma pasislėpusį gyvą ir švelnų žmogų“, – sako M. Stonytė.

Filmo idėją M. Stonytei pasufleravo dokumentinių filmų režisierė ir „Švelnūs kariai“ prodiuserė Giedrė Žickytė. „Kartą susitikome gatvėje. Mūsų pokalbis pasisuko apie tai, kas vyksta Lietuvoje – politinė situacija ir santykiai su kaimyninėmis šalimis buvo įtempta, todėl jauniems vyrams buvo grąžinta privalomoji karo tarnyba. Kai kurie jaunuoliai visais būdais mėgino atsisakyti prievolės, išvengti tarnybos, o Giedrė man papasakojo apie grupę jaunų Lietuvos merginų, kurios savanoriškai pasirinko 9 mėnesių kario rengimo kursą. Nusprendžiau susipažinti su šiomis merginomis, išgirsti jų istorijas – kas jos, ko tikisi ir kokie jų lūkesčiai šiame kelyje? Galima sakyti, į kariuomenę mane atvedė smalsumas“, – pripažįsta M. Stonytė ir priduria, kad galutinai filmą kurti apsisprendė susipažinusi su karėmis-savanorėmis.

Filmo prodiuserė G. Žickytė sako, kad filmą apie savanores moteris galvojusi kurti pati: „Tačiau sutikusi Mariją supratau, kad tai turi būti jos tema. Kad įdomu į filmo herojes pažvelgti iš jaunos kūrėjos ir tos pačios kartos perspektyvos.“

Prie filmo dirbo bendra lietuvių ir estų komanda – operatorius Vytautas Plukas, prodiuserė Giedrė Žickytė, koprodiuseris Riho Vastrikas, montažo režisierė Mirjam Jegorov, garso režisierius Julius Grigelionis, o muziką kūrė Arianas Levinas bei Ann Reimann. Filmo pardavimo agentai – viena žinomiausių tarptautinių kompanijų „CAT & Docs“ (Prancūzija), kuri platina išskirtinės kokybės kino dokumentiką visame pasaulyje.

Marijos Stonytės filmas „Švelnūs kariai“ Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti nuo lapkričio 26 dienos. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras, Estijos kino institutas, Estijos kultūros fondas, LRT, ERR, Vilniaus miesto savivaldybė.