Kinas žmonėms su regos ir klausos negalia: galimybių – vis daugiau, tereikia valios

Ką tik pasibaigęs dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ savo filmais ir renginiais iškėlė daug svarbių klausimų. Vienas jų – ar kultūra išties prieinama asmenims su negalia? Festivalyje specialaus garsinio vaizdavimo seanso metu buvo pademonstruota technologinė naujovė, galinti padidinti filmų prieinamumą akliesiems ir silpnaregiams. O po filmo festivalis diskusijai subūrė kino industrijos ir negalios organizacijų atstovus.

Garsinis vaizdavimas – specialus filmo pritaikymas akliesiems ir silpnaregiams žiūrovams, jiems papildomai balsu pasakojant apie ekrane vykstantį veiksmą. „Nepatogaus kino“ seanso metu žiūrovai galėjo išbandyti naujovę – specialią programėlę „Earcatch“. Joje buvo patalpintas specialius filmo „Toli“ (rež. Ruslan Fedotow) garsinio vaizdavimo takelis, kurio žiūrovai, pasinaudoję savo mobiliaisiais telefonais ir ausinėmis, galėjo klausytis sinchroniškai su kino ekrane rodomu vaizdu.

Po filmo peržiūros Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos, Lietuvos negalios organizacijų forumo, Lietuvos kino centro, audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos AVAKA ir Nepriklausomų prodiuserių asociacijos atstovai pasiliko pasikalbėti apie tai, ką galėtumėme nuveikti, kad kinas Lietuvoje taptų prieinamesnis žmonėms su regos ir klausos negalia. Prie diskusijos organizavimo taip pat prisidėjo Vilniaus miesto savivaldybė.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pavaduotojas Vilmantas Balčikonis iškėlė klausimą, ar neverta sekti kitų Europos šalių pavyzdžiu, kuomet valstybinis finansavimas skiriamas tik tiems filmams, kurie išleidžiami su garsiniu vaizdavimu? Pasak jo, tokią praktiką taiko ir kaimynai estai, jau nekalbant apie Skandinavijos šalis.

Valstybinį finansavimą kino projektams skirstančio Lietuvos kino centro (LKC) atstovas Audrius Kuprevičius pritarė, kad garsinis vaizdavimas – skatintinas ir reikalingas dalykas, ir pridūrė, kad LKC kryptingai tuo eina. Pavyzdžiui, centras, restauruodamas lietuvių kino klasikos kūrinius, daugumą filmų iškart pritaiko klausos ir regos negalią turintiems žmonėms. Be to, filmų platinimui kino teatruose LKC skiria papildomas lėšas tiems kūriniams, kurie pritaikomi regos ir klausos negalią turintiems asmenims.

Tad pritaikomų filmų skaičiai didėja, tačiau A. Kuprevičius pripažįsta, kad viskas vyksta ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Anksčiau tam trukdė ir techniniai dalykai – buvo reikalinga speciali infrastruktūra, tačiau dabar, vystantis technologinėms naujovėms ir atsiradus galimybei filmo garsinio vaizdavimo takelį pasileisti savo telefone, trukdžių lieka ženkliai mažiau. Tad, pasak jo, žingsnis po žingsnio galbūt bus prieita ir prie visuotinio privalomumo.

Nepriklausomų prodiuserių asociacijos atstovė, prodiuserė Marija Razgutė priminė, kad Lietuvos kino industrija – dar labai jauna, tad būtų neteisinga iškart lygintis su senas tradicijas turinčiomis Europos šalimis. Pasak jos, kai kuriems lietuviškiems filmams papildomi pinigai, reikalingi sukurti garsinio vaizdavimo takelį, gali būti svari suma bendrame biudžete. Tačiau vis dėlto, dažniau filmo nepritaikymą lemia paprasčiausias tradicijos nebuvimas – mūsų industrija dar tik mokosi. Savo pačios prodiusuotus filmus nutarusi pritaikyti regos ir klausos negalią turintiems žmonėms, M. Razgutė pasakoja nežinojusi, nuo ko pradėti – teko iš esmės aiškintis procesus, o kai filmus pavyko pritaikyti, ji sulaukė kitų prodiuserių skambučių su tais pačiais klausimais, į kuriuos atsakymų jai teko ieškoti.

„Tai – ne raketų mokslas, tačiau dabar kiekvienas aiškinasi iš naujo ir kuriasi sau procesą“, – pasakojo M. Razgutė ir pridūrė, kad prodiuseriams pagelbėtų ir aiškus proceso aprašymas – žingsnių planas tiems, kas filmą mėgina pritaikyti pirmą kartą. M. Razgutė sakė galinti užtikrinti, kad nėra nei vieno prodiuserio, kuris nesuprastų filmo pritaikymo svarbos, bet dar trūksta tradicijos, procesų išmanymo, o kartais – finansų. Tad ji sakė linkusi palaikyti idėją, kad visi valstybės finansuojami filmai būtų įpareigojami būti pritaikyti regos ir klausos negalią turintiems žmonėms.

AVAKA vadovas Darius Vaitiekūnas pakomentavo ir autorinių teisių aspektą – įstatymai leidžia kūrinį atgaminti be autoriaus sutikimo, jei jis pritaikomas negalią turinčių žmonių poreikiams. Maža to, renginio metu demonstruotos programėlės atveju jis teigė net nematantis autorinių teisių objekto – joje yra tik vaizduojamo kūrinio įgarsinimas, o pats kūrinys programėlėje net nenaudojamas. Tad iš teisinės pusės jokių trukdžių garsiniam vaizdavimui nėra – belieka valios ir finansų klausimai.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovas Vilmantas Balčikonis atkreipė dėmesį ir į galimą naudą patiems filmams – jų pritaikymas atvertų naują auditoriją, kuri kol kas visiškai neturi pasiūlos. Galimą auditorijos dydį jis iliustravo nesenu pavyzdžiu: „Vykstant Karaliaus Mindaugo taurei, su LRT sutarėme rengti krepšinio varžybų garsinį vaizdavimą ir apie tai paskelbėme savo bendruomenei. Peržiūrų skaičius nustebino mus pačius – ne svarbiausias varžybas varžybas žiūrėjo apie 3 tūkst. žmonių, o tiesioginę finalo transliaciją – 5 tūkst.“

Tad papildomos auditorijos filmams potencialas – išties nemažas. V. Balčikonis juokaudamas pridūrė, kad aklieji ir silpnaregiai Lietuvoje norėtų galimybės žiūrėti ne vien restauruotą kino klasiką, bet ir populiariuosius filmus.

Renginį inicijavusio festivalio „Nepatogus kinas” vadovo Gedimino Andriukaičio teigimu, naujosios technologijos atveria puikias lietuviškų filmų pritaikymo akliesiems ir silpnaregiams žiūrovams perspektyvas: „Pradėję rengti garsinio vaizdavimo seansus dar 2018 metais, susidūrėme su daugybe techninių barjerų, kuriuos naujosios programėlės šiandien visiškai išsprendžia. Dabar svarbu Lietuvoje pasirinkti mobiliąją aplikaciją, kuri taps pagrindiniu garsinio vaizdavimo takelių šaltiniu, aktyviai apie jį komunikuoti visoms suinteresuotoms šalims ir skatinti naujai kuriamų lietuviškų filmų prodiuserius su Lietuvos kino centro pagalba didinti garsinio vaizdavimo adaptacijų skaičių. Labai tikiuosi, kad kryptingai eisime nauju kino gamybos ir platinimo standartų diegimo keliu.”

Apie „Nepatogų kiną“

„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temomis, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vieni pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras, Užsienio reikalų ministerija, Vilniaus miestas.