Kino klube pradedamas susitikimų ir peržiūrų ciklas „Moters erdvė. Vaizdai ir ištarmės“

Ketvirtadienį, gegužės 2 d. Lietuvos kinematografininkų sąjungos Kino klube pradedamas susitikimų ir peržiūrų ciklas „Moters erdvė. Vaizdai ir ištarmės“. Didžioji dalis šio tęstinio kino vakarų ciklo skirti moterų kūrybai lietuviškame kine apžvelgti, akcentuoti daugiakryptį, svarbų jų indėlį į šalies kino raidą jau tris atkurtos Nepriklausomybės  dešimtmečius. 

„Moterų vaidmuo lietuviškame kine, palyginus su sovietmečiu, pastaraisiais dešimtmečiais kardinaliai pasikeitė, ir pajutome, kad dėmesys pasakojimams apie šiuos pasikeitimus yra gana didelis. Šio ciklo idėją labai palaikė ir kolegės, kino lauke dirbančios įvairių kartų ir profesijų moterys – režisierės ir kino, kostiumų dailininkės, operatorės ir prodiuserės, kompozitorės ir montažo režisierės, garso režisierės ir kritikės, kino žurnalistės“, – apie Kino klubo ciklą „Moters erdvė. Vaizdai ir ištarmės“ pasakoja Kinematografininkų sąjungos direktorė, prodiuserė Ieva Norvilienė. Pasak jos, formuojant programą įsiklausoma į kino kūrėjų, kritikių nuomonę.

Gegužės mėnesį įvyksiantys keturi susitikimų ir peržiūrų vakarai yra pradžia kalbėjimo apie ypatingai kūrybiškų, veiklių moterų lemiamą įtaką mūsų kinui, o rudenį ciklas sugrįš į Kino klubą su ne mažiau įdomiomis kino moterų istorijomis, filmais – ir šiuolaikiniais,  ir jau tapusiais paveldo dalimi.

Peržiūrų ir susitikimų ciklą šį ketvirtadienį pradės garsi šalies režisierė, kino pedagogė Giedrė Beinoriūtė ir jos dokumentinis ilgametražis filmas „Vulkanovka. Po Didžiojo kino“, sukurtas 2005 m. „Vaizdo ir garso studijoje“ (prodiuseris Valdas Navasaitis).

Filmo herojai – tolimosios Vulkanovkos Krymo stepėse gyventojai, kuriuos prieš metus aplankė „didysis kinas“, Šarūno Barto „Septynių nematomų žmonių“ filmavimo grupė. Dauguma vietinių gyventojų tapo filmavimo proceso dalyviais, bet kinas išvažiavo, o jie liko. G. Beinoriūtė sugrįžta pas juos į Vulkanovką su savo filmavimo grupe.

Už šį filmą G. Beinoriūtė pelnė Kultūros ministerijos profesionaliojo meno debiuto premiją, Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimą „Už atskleistą kino poveikį žmonių gyvenimui“. 2006 m. filmas apdovanotas garbės diplomu Tarptautiniame kino festivalyje „Curtas Vila do Conde“ (Portugalija) ir II-uoju diplomu festivalyje „Kinošok“, konkurse „Kinas be kino juostos“ (Anapa, Rusija).

„Taip, „Vulkanovka. Po Didžiojo kino“ – „kinas apie kiną“. Paprastai toks žanras blyksi geresniu ar primityvesniu humoru, o dokumentikoje dažniausiai atlieka reklamines būsimo didelio vaidybinio filmo funkcijas. Giedrė Beinoriūtė atsainiai atmeta bet kokias atgyvenusias tradicijas. „Ji kuria realų – su stebuklinių nuostabų inkliuzais – dokumentinį kiną, formaliai žengdama Kryme filmavusio naująją juostą režisieriaus pėdomis, bet spręsdama visiškai savarankiškus uždavinius, daugiausiai griaudama legendas apie antipodų pasaulius“, – filmo recenzijoje rašė kino kritikas Saulius Macaitis.

I. Beinoriūtė sako, kad „Vulkanovka. Po Didžiojo kino“ jai svarbus ir brangus filmas. „Tai mūsų su A. Kemežiu, tuomet jaunų kinematografininkų, pirmas bendras filmas, kuriuo mes tarsi bandėme apibendrinti savo emocines ir profesines patirtis, įgytas „Septynių nematomų žmonių“ filmavimo aikštelėje. Be to, pats Vukanovkos kaimas ir žmonės, totoriai, su kuriais labai susidraugavau… Norėjosi ten grįžti. O kaskart grįžus apimdavo jausmas, kad lankau savo vaikystės vietas, savo giminaičius. Paskutinį kartą buvau nuvykusi į Vulkanovką 2012 m. Pamenu, važiuojam atokiausiais keliais Krymo stepėje, beveik neapgyvendintomis vietomis, o ant kiekvieno pakelės elektros stulpo kabo Janukovyčiaus partiją reklamuojanti vėliavėlė. Paskui labai greitai Krymas buvo okupuotas, totorių šeimos išblaškytos – kas liko ten, kas – į Rusiją, kas – į Ukrainą. Ir filmas iš šių dienų perspektyvos jau žiūrimas visai kitaip“, – pasakoja režisierė, gegužės 2 d. pristatysianti filmą Kino klubo publikai.

Gegužės mėnesį Kino klubo cikle „Moters erdvė. Vaizdai ir ištarmės” įvyks filmų „Aurora“ (rež. Kristina Buožytė, 2012), „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ (rež. Janina Lapinskaitė, 2002), „Išgyventi vasarą“ (rež. Marija Kavtaradzė, 2018) peržiūros ir susitikimai su skirtingų profesijų kino kūrėjomis.

Kino klubo renginiai yra atviri ir nemokami, jie vyksta kiekvieną ketvirtadienį, 18 val. Kinematografininkų sąjungoje, adresu: Vasario 16-osios g. 8; durų kodas: 25.