Lietuviai ir vokiečiai padėjo sukurti filmą nuo režimo pabėgusiems baltarusiams: jis pateko į Berlinalę

Šiais metais tarptautiniame Berlyno kino festivalyje bus galima išvysti kompanijos „Artbox“ (Lietuva) prodiusuotą filmą „Fiodoro Ozerovo gulbės giesmė“ (angl. The Swan Song of Fedor Ozerov, rež. Yuri Semashko). Pasaulinė jo premjera įvyks festivalio „Forum“ programoje, kurioje šiemet daugiausiai dėmesio bus skirta komercinio kino ribas peržengiantiems, kritinę dabartinio pasaulio ir jo žmonių būklę atskleidžiantiems filmams.

Šį filmą, padedant Baltarusijos kino kūrėjų tinklui, taip pat prodiuseriams iš Lietuvos ir Vokietijos, sukūrė pasitraukusių iš gimtinės baltarusių grupė, vadovaujama režisieriaus Yuri Semashko.

Filmą prodiusavusios lietuvių kino gamybos įmonės „Artbox“ prodiuserio Kęstučio Drazdausko teigimu, ši partnerystė – išskirtinė. Jos tikslas buvo ne tik sukurti filmą, bet ir padėti nepriklausomam baltarusių kinui patekti į Europos kino industrijos žemėlapį.

„Deja, bet šiandien tikrai nepriklausomas baltarusių kinas gali egzistuoti tik išeivijoje. Džiaugiamės, kad su kolegomis iš Vokietijos padėjome režisieriui ir jo komandai sukurti šį filmą. O tai, jog Berlinalės Forumas jam atvers tarptautinę sceną – yra ne tik paties kūrinio sėkmės įrodymas, bet ir svarbus meno atsparumo, neįveikiamo net ir autokratinių jėgų, liudijimas“, – sakė prodiuseris K. Drazdauskas.

Lietuvių ir vokiečių prodiuserius šiam projektui subūręs, vienas iš Baltarusijos kino kūrėjų tinklo iniciatorių Leonid Kalitenya teigia, kad jų tikslas –  demarginalizuoti Baltarusijos kūrėjus bei priartinti juos prie Europos kino industrijos lygio.

„Nepaisant to, kad baltarusių kūrėjams trūksta valstybės paramos, tikime, kad mūsų kinas gali tapti lygiaverčiai konkurencingu Vakarų rinkoje. „Fiodoro Ozerovo gulbės giesmė“ yra  būtent tas filmas, kurį, po daugelio metų kryptingo darbo, dabar tokiu galime vadinti“, – įsitikinęs L. Kalitenya.

Anot jo, filmo kūrimo ir gamybos kontekstas simboliškai susisieja ir su jo pasakojama istorija. Ji yra apie jauną muzikantą Fiodorą Ozerovą, kuris net Trečiojo pasaulinio karo išvakarėse, nori kurti ir kaip apsėstas ieško megztinio, neva suteikiančio jam stebuklingų dainų rašymo galių.

Dėl autoritarinio  Baltarusijos režimo į emigraciją pasitraukęs filmo režisierius Yuri Semashko taip pat įžvelgia sąsajų tarp savo ir pagrindinio filmo herojaus istorijų. Anot jo, jie abu pasirinko tą patį kelią – išlikti kūrėjais net tada, kai pasaulis griūva, vyksta karai, o į valdžią ateina diktatoriai.

„Pastaruosius kelerius metus gyvenu Lenkijoje ir šį filmą nufilmavau Varšuvoje su nedidele, čia gyvenančių baltarusių imigrantų komanda. Nepaisant to, kad dirbome su labai ribotu biudžetu, mums tai pavyko padaryti dėl aistros kurti ir įsipareigojimo plėtoti nepriklausomą baltarusių kiną. Jis dabar yra priverstas egzistuoti emigracijoje ir be finansinės paramos“, – sakė režisierius.

Pasak jo, filme yra nagrinėjamos bėgimo nuo realybės per meną, sudėtingų santykių tarp kūrėjo ir jų auditorijos bei desperatiškų įkvėpimo paieškų temos.

„Būtent iliuzinio įkvėpimo siekis įgauna megztinio su margučiais pavidalą, kuris tampa pagrindinės filmo detektyvinės intrigos centru. Kartu filme netrūksta muzikos ir ironijos, taip pat mito apie Orfėją ir Euridikę įkvėptų segmentų“, – teigė Y. Semashko.

Tuo tarpu vokiečių prodiuseriai Marc-Daniel Dichant ir Christian Riegel pabrėžia, kad šis filmas pasakoja ir universalią, ne tik su paties režisieriaus patirtimi susietą, istoriją.

„Galiausiai tai yra istorija apie atsparumą, susidūrus su visa apimančia baime, tiek asmenine, tiek kolektyvine. Daugelis filmo scenų yra kupinos lakoniško šmaikštumo ir primena tokių nepriklausomų kino legendų kaip Jim Jarmusch ir Todd Solondz braižą, suprantamą tarptautinėje kino kalboje. Tikime, kad filmas sulauks atgarsio viso pasaulio arthouse auditorijoje, net ir neturėdamas aiškios kilmės vietos“, – sakė M. D. Dichant.

Filmo kūrėjų pranešimas spaudai.