Lietuviška klasika tapęs filmas „Andrius“: žvilgsnis į vaikų pasaulį

Poetiški filmai apie vaikus ar labai jaunus žmones užima reikšmingą vietą Lietuvos kine. Ši tradicija ryški ir gyvybinga, siejanti skirtingų kartų režisierių filmus, sukurtus nuo 6-tojo dešimtmečio pradžios iki dabar. Sovietiniais metais tokie filmai dažnai buvo priedanga apeiti cenzūrą, ir per vaikiškas istorijas kalbėti apie svarbius dalykus, liesti neleistinas temas.

Režisieriaus Algirdo Aramino kūryboje filmai apie vaikus ir jaunuolius leido teigti asmenybės (tegul mažos ar jaunos) unikalumą, orumą, prigimtinę laivę svajoti, jausti, daryti savarankiškus pasirinkimus, turėti savitą požiūrį. „Kai aš mažas buvau“ (1968), „Maža išpažintis“ (1972) – vieni įsimintiniausių lietuviškų filmų, jautriai atskleidžiančių jauno žmogaus vidinį pasaulį, išgyvenimus, lūkesčius, brendimo problemas. Trys paskutinės režisieriaus juostos „Andrius“ (1980), miuziklas „Traukinys į Bulzibarą“ (1986), „Geležinė princesė“ (1988) yra apie vaikus. Jose keliaujama po vaikų nuotykių ir fantazijų pasaulį, daug dainų, šokių.

Filmą „Andrius“ (1980) pats režisierius vadino “muzikine lyrinė apysaka“. Filmas sukurtas pagal Violetos Palčinskaitės pjesę, jau pastatytą Jaunimo teatre. „Andrius“ – paskutinis režisieriaus darbas kine, po to jis dirbo televizijoje.

„Andrius“ – tai dešimtmečio berniuko istorija. Jis auga be tėvo, mama gydytoja daug dirba, ir Andriui trūksta jos dėmesio. Jis vienišas vaikas, randantis prieglobstį senoviniuose buvusio mokytojo, keistuolio Rauplėno (netikėtas aktoriaus Donato Banionio vaidmuo) namuose. Andriaus vienatvę dar prašviesina rūpinimasis didžiuliu kaimynų senbernaru. O kai berniukui visai liūdna, padeda ištariamas burtažodis: „bitė ritė baltaragė“. Tada realybės negandos ar problemos dingsta. Laki Andriaus vaizduotė nuneša toli nuo jų. Pavyzdžiui, užgožia bendraklasių patyčias. Arba pedantiška ir griežta mokytoja, baranti už gramatines klaidas ir „neteisingą“ rašinį apie šunį, Andriaus fantazijose virsta linksma gražuole, dainuojančia, šokančia žydinčiame sode, ir girianti jį.

Andrius lanko muzikos mokyklą, ir vieną dieną į svečius atvažiuoja vaikų choras iš Prahos. Andriui tenka priimti į savo namus pagyventi čekę mergaitę Janą. Nors vaikai nemoka vienas kito kalbos, bet tai jokia kliūtis susidraugauti. Jiedu leidžiasi į smagius vaikiškus nuotykius, patiki vienas kitam savo paslaptis. Bet Jana netrukus turi išvykti atgal į Prahą. O senelis Rauplėnas išsikrausto iš senamiesčio kažkur toli, į naujus namus, kur yra „karštas vanduo ir vonia“. Andriaus vienatvė ir toliau liejasi ilgesingoje, melancholiškoje fleitos melodijoje.

Vaiko vienatvės tema labiausiai ir užkliuvo filmo cenzoriams Maskvoje, priduodant filmą. Tokių vaikų Sovietų Sąjungoje juk neturėjo būti.

Režisieriui taip pat rūpėjo atskleisti vaiko individualybę, jo turtingą vidinį pasaulį, kurį suaugę taip stengiasi pažaboti. „Andrius yra ne kas kita, o pats Andrius! Tik to dar niekas nežino,“ – tvirtina Rauplėnas mažajam savo draugui. Filme pagarbiai žiūrima į vaiką. Jo problemos ir išgyvenimai nėkiek nemažiau svarbūs nei suaugusiųjų. Toks požiūris yra gana retas sovietinio kino kontekste, toks dar tolimos laisvės aidas.

Filme nėra didelių konfliktų ar netikėtų, labai įtraukiančių, siužetinių vingių. Pasakojimo linija kartais trūkinėja, leidžia laisvai tekėti vaikų kasdienybės įvykiams. Realiems ar sufantazuotiems. Režisierius organiškai pereina nuo svajonių scenų į realybę ir atgal. Juostoje nemažai lyrinių intarpų, praplečiančių filmo interpretacijos erdves, nunešančių mintis kažkur toli, lyg tie vaikų leidžiami aitvarai, ar sklandanti Rauplėno sukonstruota skraidyklė.

Svarbus vaidmuo filme tenka originaliai kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus muzika. Ji sukuria skaidrią nuotaiką, sustiprina filmo emocionalumą, atskleidžia herojų emocijas ir charakterius. Tarsi juos pakylėja virš esamo laiko, sujungia su istorija. Pagrindinė filmo tema atliekama senoviniu klavesinu. Muzikinėje scenoje Janos senelis (kurį vadina Gediminas Karka, o dainuoja jo partiją aktorius Vladas Bagdonas) pasirodo kaip iš baroko epochos atklydęs Prahos laikrodininkas, saugantis laiką. Jo dirbtuvėje, pilnoje senovinių laikrodžių, grakščių porcelianinių indų, herojai lyg operoje bendrauja muzikiniu rečitatyvu.

Laiko motyvas driekiasi per visą filmą. Laikas sujungia praeitį ir dabartį. Jis suveda žmones ir išskiria. Kamera vis žvilgčioja į laikrodžius – didžiulius judančius jų mechanizmus laikrodininko dirbtuvėje, nuzulintą Andriaus žadintuvą, aukštai kabantį geležinkelio stoties laikrodį, kuris artina Janos atvykimą ar išvykimą. O gal taip primena apie greit prabėgančią vaikystę, nusinešančią ir savus stebuklus.

Filme atpažįstamas Vilniaus senamiestis taip pat svarbus veikėjas. Ankštuose jo kiemuose ir vyksta beveik visas filmo veiksmas. Ta senovinė aplinka vėlgi pabrėžia vaizduojamo vaikų pasaulio kitoniškumą, išskirtinumą nuo ten, „kur visi namai, raktai ir mintys vienodi“.

Tik pasirodęs „Andrius“ buvo ne itin palankiai sutiktas kritikos, tačiau įvertintas XIV sąjunginiame kino festivalyje Vilniuje antrąja premija vaikų ir jaunimo filmų kategorijoje (1981), Avelino (Italija) vaikų ir jaunimo filmų festivalio prizu (1982).

„Andrius“ žavi nuoširdžia ramia intonacija, švelniu humoru, kiek melancholiška nuotaika, vidine laisve, leidžiančia pamatyti tikrąją rodomų žmonių, reiškinių ar daiktų esmę. Paperka mažųjų aktorių atvirumas ir spontaniškumas.

„Žmogus pasaulį leidžia per savo pojūčius ir suvokimą. To suma ir yra jo pasaulis. Tokį pasaulį jis ir mato“, - sakė A.Araminas. Tą atskleidžia ir jo filmai, priskiriami poetinei lyrinei lietuviško kino krypčiai.

Filmą „Andrius“ pamatykite Vilniuje ir Kaune jau rytoj. Vilniuje filmas bus rodomas 18.00 val. kino teatre Senamiesčio „Pasaka" (Šv. Ignoto g. 4), o Kaune - 18.30val. kino centre „Romuva" (Laisvės al. 54). 

Teksto autorė - Neringa Kažukauskaitė.