Lietuvoje tapytas filmas „Kaimiečiai“ – jau šalies kino teatruose

„Kino pavasaryje“ ką tik pristatytas ir festivalyje net du apdovanojimus – žiūrovų simpatijų ir geriausios lietuviškos premjeros – nuskynęs režisierių DK Welchman ir Hugh Welchmano tapytas filmas „Kaimiečiai“ jau rodomas kone visuose Lietuvos kino teatruose. Apie įspūdingo kūrinio, prie kurio savo meistriškais potėpiais prisidėjo ir Lietuvos dailininkai, atsiradimą pasakoja režisieriai. Kodėl dirbtinio intelekto laikais reikia rankomis tapyti filmą? Kuo juos patraukė „Nobelio“ premijos laureato Władysławo Reymonto knyga „Kaimiečiai“? Ir ar tikrai mes pasikeitėme nuo XIX amžiaus?

Prieš 5-erius metus „Oskarui“ buvo nominuotas šių režisierių darbas „Jūsų Vincentas“ ir jis į kino istoriją įėjo kaip pirmasis ilgametražis animacinis filmas. Jau tuomet buvo kalbėta apie Vincento van Gogho braižu nutapyto kūrinio sudėtingumą, bet naujasis darbas „Kaimiečiai“, pasak Hugho Welchmano, buvo triskart sudėtingesnis. Kadras po kadro – t.y. paveikslas po paveikslo – jis buvo nutapytas realistine maniera ir, H. Welchmano teigimu, net ne visi prie ankstesnio kūrinio dirbę geriausi dailininkai sugebėjo priimti „Kaimiečių“ iššūkį. Galima sakyti, buvo sukurti du filmai – pradžioje viskas buvo nufilmuota, o vėliau visa tai nugulė į keliasdešimt tūkstančių paveikslų, tapusių įspūdingu filmu.

Režisieriai nuolat sulaukia klausimų, kodėl dirbtinio intelekto laikais reikia rankomis tapyti filmą? H. Welchmanas šypsosi, kad mielai būtų kūręs su dirbtiniu intelektu, jei tik jis tai pajėgtų. „Dirbtinis intelektas gali puikiai kurti muziką, nes internete yra didžiulė muzikos kūrinių duomenų bazė, kuria jis gali remtis. Jis net gali neblogai nukopijuoti aliejinės tapybos paveikslą. Bet viskas keičiasi tada, kai atsiranda judesys – dirbtinis intelektas tampa per daug nuspėjamas, per daug dirbtinis lyginant su žmogaus potėpiais, šviesos pakitimais ir pan. Jis galbūt galėtų to išmokti, jei egzistuotų daugiau aliejinės tapybos animacijos darbų, tačiau tokių daugiau nėra – yra tik „Kaimiečiai“.“

„Nobelio“ premijos laureato knygos motyvais

Istorija žiūrovą nukelia į XIX a. pabaigos Lenkijos kaimą, kur apkalbų, pavydo, nesibaigiančių nesutarimų židinyje visus vienija pasididžiavimas savo žeme, atsidavimas tradicijoms ir giliai įsišaknijęs patriarchatas. Intrigų ir prieštaringų troškimų centre atsiduria jauna moteris Jagna, kuri šioje aplinkoje mėgina rinktis savo pačios kelią. Režisierė DK Welchman sako, kad būtent Jagnos personažas W. Reymonto romane „Kaimiečiai“ tapo priežastimi papasakoti šią istoriją filme.

„Mane pribloškė, kaip gražiai Reymontas aprašė kaimą, metų laikus, valstiečius supančios gamtos grožį. Tačiau būtent Jagna tapo priežastimi, kuri mane patraukė jį ekranizuoti. Kaip moteris, aš taip pat daugybę kartų gyvenime buvau neteisingai sugėdinta. Tad susitapatinau su Jagna, labai ją užjaučiau. Pradžioje visi jai pavydi ir jos nesupranta, vėliau su ja blogai elgiasi, ją gėdina ir galiausiai atstumia – už tai, kad ji graži, svajinga, meniška, aistringa, o labiausiai už tai, kad ji abejoja patriarchatu, palaikomu ir bažnyčios. Ji tarsi šaukė mane. Šis filmas – mano atsakymas į tą kvietimą“, – sako DK Welchman.

H. Welchmanas priduria – kad ir kaip norėtumėme jaustis labiau sofistikuoti XXI amžiuje, vis dėl to yra nuo XIX amžiaus nepakitusių dalykų. „Pavyzdžiui, Toronte, JAV, D. Britanijoje po filmo peržiūrų prie manęs pasikalbėti vis prieidavo indų kilmės žmonės, jie pasakojo savo arba draugų istorijas – panašūs iššūkiai šeimose tebėra daug kur pasaulyje. Taip pat daugybė jaunų moterų tebesusiduria su mobingu, tik jis persikėlė į internetą – patiriama anoniminė neapykanta, pavydas varo žmones į depresiją, kelia didelį nerimą ir net suicidines mintis. Filme rodomi konfliktai, lyčių nelygybė, internalizuotas patriarchatas, aistros, pavydas – visa tai tebėra būdinga žmonėms, todėl tai labai atpažįstama. “

Siautulingos šventės su šokiais ir dainomis

„Kaimiečiai“ – džiaugsmas ne tik akims, bet ir ausims: įspūdingą vizualinį kūrinį puikiai papildo muzika. „Mus įkvėpė knygoje aprašomos šventės ir Borinos bei Jagnos vestuvės, kuriose svečiai gėrė ir šoko tris dienas. Šie žmonės gyvena sudėtingą gyvenimą, neįtikėtinai sunkiai dirba, tačiau taip pat moka ir švęsti gyvenimo ciklą. Jie tikrai mėgsta šokti. Mes visi turėtumėme daugiau šokti! Kartais muzikai tenka pakalbėti už personažus, kai jie tampa nepakankamai iškalbingi arba nesijaučia turį galių. Tad glaudus bendradarbiavimas su kompozitoriumi Łukaszu „L.U.C“ Rostkowskiu buvo labai svarbus“, – atskleidžia DK Welchman.

Finalinę filmo dainą „End of Summer“ po filmo išleidimo anglų kalba perdainavo garsi kartvelų ir britų dainininkė Katie Melua, filmo garso takelis Lenkijoje jau tapo platininiu, o šalyje net rengiami specialūs filmo „Kaimiečiai“ muzikos koncertai.

„Garso takeliui mus, žinoma, įkvėpė tradicinė lenkų liaudies muzika. Visame pasaulyje folkloras turi daug pasikartojimo elementų – tai kuria atmosferą, skatinančią šokti iki ryto, visai kaip šiuolaikinė house arba trance muzika. Tačiau mus labiau domino ne populiarioji, o gilesnė, dar labiau į praeitį nukelianti liaudies muzika. Skandinavijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir kituose regionuose yra populiarūs giliai į istoriją nusikeliantys gentinės praeities tyrinėjimai, o šiuo atveju man buvo įdomus šio regiono slavų misticizmas. Tad mus labiausiai domino toks folkloras, kuris skambėjo ypatingai seniai“, – pasakoja H. Welchmanas.