Mažas perlas iš Portugalijos, sužavėjęs Kanų festivalio žiūrovus

Geram filmui nebūtini žinomi vardai ir rėksmingos antraštės. Užtenka ir mažo biudžeto, tiesiog reikia tikėti istorija ir būti nuoširdžiam ją pasakojant. Taip nutiko su portugalų režisierių duetu João Miller Guerra ir Filipa Reis, sukūrusiu filmą „Légua“. Šiandien, kai daug dalykų persmelkta viso ko pabaigos baime, kūrėjai į realybę reaguoja atsakydami meile ne tik kinui, bet ir žmonėms, besikartojančiam gyvenimo ciklui. Šiems kūrėjams viskas vienodai vertinga: žmogus, pastatas, gyvūnas, akmuo. Kartu jie primena, kad daiktai yra sukurti tam, kad būtų naudojami, o žmonės – tam, kad būtų branginami. „Légua“ buvo parodytas Kanų festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“, sulaukė pripažinimo ir Brazilijoje, ir Italijoje, o kovo 8 d. – moterų emancipacijos dieną – atkeliauja į Lietuvos kino teatrus.

Jaudinanti portugalų drama pasakoja apie tris moterų, tvirtai besilaikančių savo įsitikinimų, kartas, jų solidarumą ir prisirišimą prie savo šaknų. Veiksmas vyksta nuostabaus grožio šiaurės Portugalijos gyvenvietėje Légua, netoli Porto miesto. Čia gyvena Ana, kuri yra tarytum tarpininkė tarp senųjų ir šiandienių tradicijų. Režisieriams ir aktorei Carlai Maciel pavyko sukurti be galo stiprų veikėjos Anos paveikslą – tai darbšti, rūpestinga motina, santūri, bet kartu ir šiuolaikiška moteris, žinanti, ko nori. Anos vyresnė kolegė Emilija – pokario kartos atstovė, o dukra Monika – nerūpestinga, tačiau stipri jauna moteris, nebesuvaržyta konservatyvios praeities. Kad ir skirtingas, tačiau visas tris moteris vienija stiprus temperamentas.

Dar vienas pagrindinių veikėjų filme – senas dvaras, liudijęs tiek praeities kartų, tiek šiandienos gyvenimą. Būtent jį prižiūri filmo herojės moterys. Režisierius João Miller Guerra pasakoja, kad namas buvo pastatytas XVII a. ir priklausė kelioms jo šeimos kartoms. Įdomu ir tai, kad jį valdė tik šeimos moterys. Taigi nenuostabu, kad į namą ir jo gyventojus kūrėjai žiūri be galo nuoširdžiai ir subtiliai. Režisieriai priduria – tai tikrovėje įsišaknijęs vaidybinis filmas apie kiekvieno mūsų pasiaukojimo prasmę ir skirtingas pasaulėžiūras.

Filmuojama buvo visais metų laikais ant 16mm juostos. Kaip sako režisieriai, tai tam tikra prasme pasipriešinimo gestas. „Mes vis labiau priklausome nuo skaitmeninių vaizdų, tad pasaulis tapo „dehumanizuotas“. Prarandame ryšį su materialiuoju egzistencijos pamatu. Norėjome, kad žiūrovai pajustų laiką per filmo tempą, o kontaktas su gamta padeda pajusti, ką reiškia būti gyvam, šios planetos dalimi. Mūsų filmo idėja – ciklai: metų laikų, gyvenimo, gamtos“, – priduria kūrėjai.

Kaip romanas nufilmuotas „Légua“ yra nuostabi elegija apie dabartį, bėgančius metus ir amžiną sugrįžimą. Filmo kraštovaizdis klesti ir miršta, keičiasi kaip metų laikai ir žmonės.

Filmas „Légua“ Lietuvos kino teatruose nuo kovo 8 d.