Nelė Savičenko apie darbą D. Šarutytės filme: „Visi jautėme, kad ji žino, ką savo filmu nori pasakyti”

Lietuvos kino teatro žiūrovus pasiekęs režisierės Dovilės Šarutytės filmas „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ kino mylėtojų plačiai aptarinėjamas ne tik dėl debiutinio filmo režisūrinės meistrystės, bet ir dėl puikios surinktos aktorių komandos. Tokie žinomi lietuvių aktoriai kaip Nelė Savičenko, Kęstutis Jakštas, Inga Maškarina, Vaidotas Martinaitis, Larisa Kalpokaitė, Aušra Štukytė, Viktorija Kuodytė, Lina Rastokaitė, Robertas Aleksaitis, Lukas Malinauskas ir kiti sukūrė pagrindinius ir antraplanius vaidmenis. Tačiau vienu didžiausių atradimu šiame filme daugeliui tapo Agnė Misiūnaitė, sukūrusi pagrindinį Dovilės vaidmenį.

Anksčiau nei teatro scenoje, nei kine patirties neturėjusią būsimą aktorę, režisierė prisimena pastebėjusi savo pažįstamų rate. „Man buvo įdomu stebėti Agnę, todėl pakviečiau į aktorinius bandymus. Nors ji nebuvo labai susidomėjusi mano pasiūlymu pabandyti aktorystę, paskaičiusi scenarijų, pasakė: “Man atrodo, aš žinau, ko tau reikia. Pabandom.”, ” – pasakoja D. Šarutytė.

Pati A. Misiūnaitė sako, kad iš karto į atranką eiti nedrįsusi dėl aktorinės patirties stokos. „Matyt iš baimės visaip bandydavau išsisukti. Galiausiai nuėjau, bet kadangi neturėjau jokio supratimo apie vaidybą, viską dariau per daug negalvodama ir be didelių vilčių gauti vaidmenį. Todėl nustebau, kai Dovilė pakvietė į dar vieną atranką. Pasitikėjau jos vertinimu ir tai suteikė šiek tiek daugiau drąsos, paskatino pamąstyti ir įsigilinti, ką aš čia iš tikrųjų darau, kai „vaidinu“. Dovilė viską darė neatmestinai, su dideliu rūpesčiu ir tai juntama filme. Todėl džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie jos labai atviro, jautraus ir intymaus filmo kūrimo proceso“, – sako A. Misiūnaitė.

Neseniai išgyvenusi tėvo netektį, režisierė D. Šarutytė filme „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ kalba apie makabrišką atsisveikinimo procesą, kuriame renginio organizavimas užgožia arba padeda išgyventi netekties skausmą. Jausmą, kad kūrėja dalinasi asmenine savo gyvenimo istorija sustiprina dokumentinės archyvinės video ištraukos, kurios atsiranda vaidybinio kino pasakojime. Jose – D. Šarutytės vaikystės akimirkos, įamžintos jos tėčio.

„Daugeliui kyla klausimas ar mano personažas yra Dovilės alter ego. Manau tai jau buvo užprogramuota pačiame scenarijuje. Tačiau nejaučiau, kad režisuodama ji būtų siekusi iš manęs sukurti save. Ji kaip tik ragino prisiminti savo patirtis, reaguoti ir elgtis taip, kaip tai pati daryčiau būdama duotose situacijose. Tai galiausiai lėmė, kad mano personažas turi ir Dovilės, ir mano bruožų. Tačiau nepavadinčiau to dokumentiniu panašumu, nes neturėjau tikslo tapti Dovile“, – sako A. Misiūnaitė.

„Agnė pati neseniai buvo išgyvenusi tėvo netektį, tad tema jai buvo pažįstama ir aktuali. O ir mūsų humoro jausmas sutapo. Sunku būtų įvardinti, kiek Dovilės personaže yra manęs, kiek ten Agnės. Gal tai bendrų patirčių junginys“, – pasakoja D. Šarutytė.

Kitas svarbus filmo personažas – Dovilės mama, kurią filme įkūnijo aktorė Nelė Savičenko.

„Vos tik atsirado bandymuose Nelė, tapo iš karto aišku, kad daugiau mamos vaidmeniui ieškoti aktorės nebereikia. Ji puikiai suprato, ko man reikia. Turėjau visus kitus aktorius paderinti prie jos“, – sako filmo režisierė.

Anot jos, aktorių atrankos procesas nėra tik vieno ar kito vaidmens paieškos. Svarbus aktorių, kaip trupės, derinys: „Vieno aktoriaus pasirinkimas įtakoja kitą. Man buvo svarbu, kad kiekvienas aktorius (ir komandos narys) turėtų savo santykį į temą. Tai visų pirma darbas prasidėdavo nuo santykio su tema paieškų, tarpusavio pokalbių“.

„Dovilė labai gerai suprato apie ką ji daro filmą. Ji labai gerai žinojo, kokių ji nori žmonių. Kadangi tai jos istorija, aktoriai turėjo eiti paskui ją. Bet tai nebuvo režisūrinis diktatas. Tiesiog visi jautėm, kad ji žino, ką savo filmu nori pasakyti. Tai buvo jos kuriama istorija savo gyvenimo tema, tačiau ne atkuriamoji dokumentika. Su Dovilės mama man neteko susipažinti. Prieš filmavimą Dovilė nerodė ir dokumentinių archyvinių kadrų. Galbūt tai ir gerai”, – sako N. Savičenko.

Pasak D. Šarutytės, kino pasakojime ji siekusi sukurti universalius, atpažįstamus santykius tarp vaikų ir tėvų. „Tikiuosi, kad su Nelės sukurtu mamos vaidmeniu galės tapatintis daug mamų, ne tik mano. Kaip ir su Dovilės personažu. Nes tai pasakojimas ne apie konkrečius žmones, tai pasakojimas net ne apie mane, tai pasakojimas apie gyvenimą: truputį paradoksalų, kartais dramatišką ir šiek tiek komišką“, – sako D. Šarutytė.

Filmas „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ - jau kino teatruose.