Pokalbių apie kiną cikle „Kava ir kinas“: kaip atrodo kino platintojo darbas?

Kino teatras „Pasaka“ tęsia pokalbių ciklą „Kava ir kinas“. Šeštojoje laidoje žurnalistas ir režisierius Karolis Kaupinis kalbina kino platintojus Giedrę Krikščiūnaitę bei Mantvidą Žalėną. Laidoje sužinosite ne tik filmo kelią iki žiūrovo, bet ir reklaminių kampanijų užkulisius.

Paaiškinkite, kuo vienas nuo kito skiriatės? Kas apskritai yra platintojo darbas?

Giedrė: Aš dvidešimt metų užsiėmiau kino gamyba, tai yra mano specialybė. Dariau visokius kino projektus ir nelabai supratau, kas yra platinimas. Kai prieš dešimt metų sugalvojau grįžti į Lietuvą, susitikusi su „Pasaka“ ir Andre Balžekiene, supratau, kad galima turėti tokį malonumą: važinėti į festivalius ir atrinkinėti filmus, kurie man patinka.

Kas pasirodo kino ekrane sprendžia ne kino teatras, kuris tą ekraną turi, bet jūs?

Giedrė: Nepriklausomam kine taip, bet yra ir didžiosios kompanijos, kurios pasirenka partnerius šalyse. Aš esu nepriklausoma filmų platintoja, kuri perka filmus iš Venecijos, Berlyno, Kanų kino festivalių. Su dabartine komanda sprendžiam, kurie filmai mums patinka ir kurie verti.

Važiuoji į festivalius ir veži filmus į Lietuvą. Tai, kas atkeliaus iš didžiųjų festivalių į Lietuvą, sprendi tu?

Giedrė: Taip.

Mantvidai, kuo skiriasi tavo darbas?

Mantvidas: Daugiausiai mano specializacija yra reklaminių kampanijų sukūrimas. Dažniausiai dirbu su lietuviška produkcija – pernai iš dvidešimties filmų, teko prisiliesti prie dvylikos. Tada prodiusuoju ir filmus, kuriuos platinu, ir darau jiems reklamines kampanijas. Kaip atsirenku filmus? Stengiuosi ir pažiūrėti, o kartais ir nežiūrėti, o dirbti ir tikėti jais.

Tu dirbi tiek su komerciniu, tiek su nekomerciniu kinu?

Mantvidas: Taip, ir labai džiaugiuosi, kad galiu sau tai leisti, nes galiu pailsėti tai nuo vienų, tai nuo kitų. Aš pats esu baigęs menotyrą, o dauguma įsivaizduoja, kad jeigu darai „Pats sau milijonierius“ reklaminę kampaniją, tai nieko nesupranti apie gerą kiną. O vėliau kitas projektas su kuriuo dirbi būna „Čia buvo Saša“, tai tas balansas man labai patinka.

Gal jūs galėtumėt paaiškinti procesą pažingsniui. Filmas yra baigtas – paruoštas rodyti ekranuose. Kas vyksta toliau?

Mantvidas: Papasakosiu iš lietuviškos pusės. Prodiuseris susisiekia su manimi ir duoda filmą pažiūrėti – kartais pažiūriu, kartais nepažiūriu. Visų pirma galvoji apie reklaminės kampanijos medžiagą ir tikslus, kurie gali būti nuo žiūrovų pritraukimo iki režisieriaus išgarsinimo. Pavyzdžiui, A. Blaževičiaus filmo „Šventasis“ atveju, uždavinys buvo daryti viską, kad ateitų kuo daugiau žiūrovų. Kartais darai tas reklamines kampanijas taip švelniai apgaudamas žiūrovą, kad susirinktų didesnis kiekis. Į „Šventąjį“ atėjo 45 tūkstančiai žiūrovų, kas yra geras skaičius. Aš pakeičiau filmo anonsą, įdėjau muziką, kuri neskamba filme. Kažkiek šventai apgavau lankytojus, kurių dalis paskui spjaudėsi.

O tu nemanai, kad trumpoje perspektyvoje apgavus žmones, tai paskui gali padaryti meškos paslaugą ilgoje perspektyvoje?

Mantvidas: Manau, kad ne. Su „Šventuoju“ pramušėm tai, kad paskui jį pasiėmė rodyti komercinė televizija. Tuo metu tai buvo kosmosas, kad socialinį nerkomercinį filmą paima rodyti komercinė televizija. Paskui paėmė ir Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“ bei Ernesto Jankausko „Čia buvo Saša“. Manau, kad šiek tiek apgaudamas auditoriją, tu ją po truputį pleti.

Giedre, kuo skiriasi išėjimas su užsienio filmu?

Giedrė: Dauguma mano filmų yra festivalių nugalėtojai. Pavyzdžiui, vengrų režisieriaus Ildikó Enyedi „Apie kūną ir sielą“ nusipirkau pamačiusi vos pusvalandį filmo, jis man labai patiko. Po to jis laimėjo Berlyno kino festivalį. Aišku, su tokiais filmais reikia labai atsargiai dirbti, nes tai yra jautrūs filmai. Pradžioje yra prodiuseris ir tada agentai, kurie atstovauja šiam filmui. Jie labai daug stengiasi padėti su komunikacija. Mūsų komanda pati galvoja reklaminę kampaniją, tačiau turime viską derinti su filmo atstovais.

Festivaliniam kinui įsiterpia dar viena grandis – pardavimų agentas?

Giedrė: Taip. Agentai rūpinasi ne tik pardavimais, bet ir reklamine kampanija. Jie duoda mums tai, ką Mantvidas daro su filmais – reklaminiai anonsai, plakatas. Galime daryti ir savo sugalvotą kampaniją, tačiau reikia griežtai suderinti su filmo komanda. Pavyzdžiui, filmui „Auksinė pirštinė“ sugalvojome savo adaptacijas, kurios labai patiko agentui. Tada mūsų pavyzdžius siuntė kitoms šalims ir skatino tas adaptacijas naudoti.