Renginiai A. Grikevičiui ir B. Babkauskui atminti

Šiais metais minime dviejų ryškių meno asmenybių, pasiekusių išskirtinių profesinių aukštumų ir formavusių Lietuvos kino ir teatro istoriją, sukaktis.  Kino režisieriaus Almanto Grikevičiaus (1935–2011) 10-ąsias mirties metines ir teatro bei kino aktoriaus Broniaus Babkausko (1921–1975) 100-ąsias gimimo metines.

Pagerbiant šviesų šių menininkų atminimą, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje gruodžio 14–16 d. mėnesį rengiama jų kūrybos retrospektyva, sudaryta iš A. Grikevičiaus režisuotų filmų, kuriuose vaidino B. Babkauskas. Bus parodytos Lietuvos kino centro restauruotos juostos „Jausmai“ (1968), „Sadūto tūto“ (1974) bei vyks šiais metais restauruoto filmo „Ave, vita“ (1970) premjerinis seansas. Pastarasis filmas bus rodomas su specialiais subtitrais kurtiesiems ir neprigirdintiems (SKN).

Režisierius A. Grikevičius ženkliai prisidėjo prie lietuvių kino modernėjimo,  jo šiuolaikiško ir savito skambesio. „Režisieriaus A. Grikevičiaus šiuolaikiškumas – toli gražu ne vien gerai išmokta modernios kino kalbos abėcėlė. Jis neabejingas savo filmų medžiagai, jis negali dėl jos nesijaudinti, nesisieloti. Jo humanizmas aktyvus, ir kaip tik už tokį požiūrį jis kovoja savo filmuose“, – rašė šviesios atminties iškilus lietuvių kino kritikas Saulius Macaitis.

Išskirtinai vertindamas moralinę meno funkciją, ir pats režisierius viename interviu sakė: „Man meno funkcija pirmiausiai moralinė. Aš niekada neslėpiau, kad esu moralizatorius, ir niekados netramdžiau įkarščio, su kuriuo kreipiuosi į žmogaus sąžinę.“

1965 m. baigęs kino režisūros studijas Maskvoje, VGIK‘e (kinematografijos aukštoji mokykla Maskvoje),  A. Grikevičius papildė Lietuvos kino studiją tuomet taip reikalingais jaunais kino profesionalais. Pradėjęs nuo dokumentinių juostų „Saulės pasakos“ (1964) apie lietuviškus vitražus, „Trys taktai“ (1966) apie talentingą dirigentą Joną Aleksą, Vilniui skirtu „Laikas eina per miestą“ (1966), vaidybiniame kine jis debiutavo filmu „Jausmai“ (kartu su režisieriumi Algirdu Dausa). Filmo scenarijų pagal latvių rašytojo Egono Livio romaną „Velniakaulio dvyniai“ parašė Vytautas Žalakevičius. Filmo kūrėjus domino stipri žmogiška drama, veikiama sudėtingų istorinių aplinkybių, jausmų jūra, banguojanti kiekvieno veikėjų gyvenimą. „Visi jie vaikšto kaip ant stygos,“ – rašo S. Macaitis. „Priversti slėpti savo tikruosius jausmus, bet laukia kažko, kas tai pakeistų. Kūrėjai kiekvienam iš jų suranda šilumą. Ir pagarbą – ar užsilikusį vokietį, ir tarybinei valdžiai jau tarnaujantį B. Babkausko herojų režisierius piešia pagarbiai, žmogiškai, sielodamasis dėl jų“.

Babkausko pasirinkimas šiam nedideliam vaidmeniui nebuvo atsitiktinis. Jo vaidinamas herojus – vieno iš brolių dvynių jaunystės draugas. Jie abu mylėjo tą pačią moterį. Kuriamas netipiškas stribo personažas, ne įprastai – žiaurus ir blogas. Babkausko talentas kiekvienam jo vaidinamam personažui suteikė žmogiškumo matą. Jo sukurtų personažų tikroviškumas buvo absoliutus. Jis subtiliai atskleidė kiekvieno veikėjo gyvenimo logiką ir psichologinę potekstę.

Beje, iš pradžių B. Babkauskas, kartu su Laimonu Noreika, buvo bandomi pagrindiniams brolių vaidmenims. Bet buvo pasirinkti jaunesni aktoriai – Juozas Budraitis ir Regimantas Adomaitis. „Nes vyresnių aktorių atveju – tai būtų buvęs kitas filmas, istorija labiau sunkiasvorė, brandos amžių peržengusių žmonių, išryškėjusi ne meilės santykių, o socialinė problematika“, – prisiminė režisierius L. Kaminskaitės-Jančorienės, A. Švedo knygoje „Epizodai paskutiniam filmui“.

Specialiai jam rašytą pagrindinį vaidmenį Babkauskas sukūrė kitame režisieriaus filme „Ave, vita“. Aktoriaus suvaidintas dailininkas Steponas, išgyvenęs nacių koncentracijos stovyklą, miršta taikiu metu, sėdėdamas krėsle prieš TV. Mozaikiškai sudėliotas iš asociatyviai sujungtų praeities ir nūdienos fragmentų filmas kelia filosofinius klausimus apie žmogaus išgyvenimų prasmę, apie istorijos vertinimą iš laiko perspektyvos. Tie intensyvūs herojų apmąstymai kone fiziškai juntami žiūrint filmą. Sugebėjęs ištrūkti iš nacių nagų, Babkausko Steponas nevaizduojamas didvyriu. Čia vėlgi svarbiausia žmogiškumo aspektas, žmogaus abejonės, silpnumas, jausmai. „Aš nebuvau nei herojus, nei bailys. Aš buvai vienišas“, — sako Steponas, jautriai ir įtaigiai suvaidintas B. Babkausko.

Jau nebe istorinės, o nūdienos žmogiškos dramos vyksta filme „Sadūto tūto“, kur du dailininkai, seni bičiuliai, išgyvenantys kūrybinę krizę, vėl susitinka kaime, gamtos apsuptyje. Tačiau ir čia režisierių domina ne tiek svarstymai apie meną, bet moraliniai pasirinkimai, patekus į sudėtingų aplinkybių tinklus. Sukurti nevienaprasmiai veikėju charakteriai, mokėjimas kalbėti užuominomis, neišbaigtos linijos veda į filosofinius apmąstymus, kuria įtemptą filmo nuotaiką. „Sadūto tūto“ pamatysime ne tik B. Babkauską, suvaidinusį eigulį, suvedžiotos mergino tėvą, bet ir jo sūnų, aktorių Aurimą Babkauską, kuris vaidina tą suvedžiotoją Varną. Tai bene vienintelis dviejų talentingų aktorių – tėvo ir sūnaus, irgi vaidinusio Panevėžio dramos teatre ir kine – susidūrimas ekrane. Beje, šiemet sukanka 20 metų nuo A. Babkausko tragiškos žūties.

Eigulys – nors ir nedidelis, bet kaip visada sodrus, įtikinantis B. Babkausko vaidmuo. „Bronius Babkauskas buvo iš tų retų kino aktorių, kurie beveik nepatyrė nesėkmių; net ir labai vidutiniuose filmuose jo sukurtas vaidmuo dažnai tapdavo estetine vertybe,“ – pastebi žurnalistas, kino kritikas Laimonas Tapinas, aktoriaus gyvenimui ir kūrybai paskyręs knygą „Medyje angelas verkia“.

Vaidybos B. Babkauskas mokėsi Kauno darbo rūmų vaidybos studijoje.  1940 m. Juozui Miltiniui įkūrus dramos teatrą Panevėžyje, Babkauskas nuo pirmos dienos tapo šio teatro aktoriumi. Jo kūrybinė biografija – tai ir šio legendinio teatro istorija. Per 35 metus Panevėžio dramos teatre jis sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų. Jo vaidyba išsiskyrė nuoširdumu, organika,  didele įtaiga, išradingumu, sodrumu. Pirmas aktoriaus  vaidmuo kine buvo Klebonas juostoje „Aušra prie Nemuno“ (1953, rež. A. Faincimeris). Svarbiausi vaidmenys kine: novelėje „Paskutinis šūvis“ (rež. A. Žebriūnas) filme „Gyvieji didvyriai“ (1960), „Kanonada“ (rež. R. Vabalas, A. Žebriūnas, 1961), V. Žalakevičiaus filmuose „Vienos dienos kronika“ (1963), „Niekas nenorėjo mirti“ (1966), „Visa teisybė apie Kolumbą“ (1970), „Tas saldus žodis laisvė“ (1972), A. Žebriūno juostose „Paskutinė atostogų diena“ (1965), „Velnio nuotaka“ (1976) ir kt. Filmavosi ne tik Lietuvos, bet ir kitų sovietinių respublikų kino studijose. Aktorius vienodai įtikinamai vaidino intelektualą ir valstietį, šiuolaikinį ar istorinį personažą. Jis buvo labai mylimas žiūrovų ir kolegų.

Suteikiant B. Babkauskui aukščiausią kino aktoriaus kategoriją, tuometinis Lietuvos kino studijos vadovas režisierius V. Žalakevičius turėjo jam parašyti charakteristiką. Ji pribloškia savo taiklumu ir trumpumu: „Nuo 1959 metų B. Babkauskas vaidino visuose mano filmuose, ir apie nieką kitą iš aktorių negaliu pasakyti taip aiškiai ir tvirtai, kad tai didis meistras ir įkvėptas menininkas“.

Netikėtas aktoriaus tragiškas pasitraukimas iš gyvenimo iki šiol yra kraujuojanti, didžiulė netektis Lietuvos meno pasaulyje.

Neringa Kažukauskaitė