Režisierius Francois Ozonas ir vėl nusiteikęs žaismingai – kinuose pasirodo feministinė kriminalinė komedija

Kadaise prancūzų Naujosios bangos maištininkas Jeanas-Lucas Godard‘as pasakė, kad filmui sukurti reikia moters ir ginklo. Šiais metais šiuo patarimu pasinaudojo François Ozonas ir sukūrė kriminalinę komediją „Mano nusikaltimas“, kurioje netrūks nei emancipuotų moterų, nei korumpuotų teisininkų ar teismų spektaklio, nei žiniasklaidos manipuliacijų, nei egoistinių užmačių, o ypač – komiškų ir absurdiškų situacijų. Filmą pristato „Lokys, liūtas ir šakelė“.

Jei patiko 2002-aisiais pasirodęs Ozono miuziklas „8 moterys“, pralinksmins ir naujasis filmas. Tik šįkart trijų moterų sąmokslas nutaikytas prieš patriarchatą. Filmas – režisieriaus meilės laiškas Holivudo aukso amžiaus „screwball“ komedijoms, juolab kad ir veiksmas nukelia į 4 dešimtmetį, ir Jeano Renoiro komedijoms (ypač „Žaidimo taisyklėms“, 1939), tik čia pirmais smuikais groja moterys. Skamba paradoksaliai? Galbūt. Tačiau Ozonui visada būdinga eklektiška tematika ir režisūra, žaidimo elementas, tikrovės ir fikcijos maišymas, ir, aišku, teatrališkumas, juk, anot jo, visi mes kasdien dėvime kaukes.

„Mano nusikaltime“ pasakojama apie dvi jaunas drauges, gyvenančias ankštame Paryžiaus butelyje. Nesėkmingai aktorinių aukštumų siekianti Madlen (Nadia Tereszkiewicz) ir dėl bylų bado kenčianti teisininkė Rebeka (Pauline Mauléon) tuoj gali būti iškeldintos iš namų, nes jau kelis mėnesius negeba sumokėti už nuomą. Norėdamos išvengti benamių statuso, jos sugalvoja makiavelišką planą: Madlen sutinka būti apkaltinama žmogžudyste, kurios ji nepadarė. Tačiau pavogti nusikaltimą ne taip jau paprasta – ypač jei prie jo nagus prikišusi nebyliojo kino žvaigždė, kurią suvaidino Isabelle Huppert.

Filmas „Mano nusikaltimas“ sukurtas pagal 1934 m. pjesę, tačiau François Ozonui ji pasirodė esanti aktuali ir šiandien. Kaip sakė pats režisierius, jam šis kūrinys suteikė galimybę pasijuokti iš patriarchato. „Norėjosi sukurti feministinį filmą, kuriame parodyčiau, kaip susivienijusios moterys kovoja ne tik žodžiais, bet ir veiksmais už didesnę laisvę ir lygybę“, – priduria Ozonas.

Režisierius nekuria dramos, netragizuoja situacijų, o prisiliečia prie temos gana lengvabūdiškai ir taip išlaiko distanciją. Tai kiekvienam kūrėjui suteikia daugiau laisvės, o gal ir amoralumo? Taigi, žiūrovui paliekama laisvė nuteisti arba išteisinti.

Filmas „Mano nusikaltimas“ kino teatruose pasirodys jau rugsėjo 8 d.